Mano atodūsiu gražus pavasaris keliauja,
Balti žiedai, jau žemėn krinta stebimai,
Gal paskutinį kartą su tavim kalbuos, maldauju
Išpildyk, ką seniai man pažadėjai, negi pamiršai?

Žadėjai, ašarą nuo skruosto man nubrauksi
Ir nebebus skaudaus laukimo toj širdy,
Žinau, kad šioj nakty  manęs jau nebelauksi,
Jausmai jau sudegė lyg senas rastas židiny...

Nieks nežinos, kad man šiandieną  liūdna,
Negaliu tavęs matyt, nes tu to nebenori,
Gyvenime skaudžių tylių nusivylimų būna,
Prašau, leisk pasitraukti mūsų meilei oriai.

Kas naktį niūrią vis kažką tebesapnuoju,
Nors viskas jau užstrigo užmaršties laike,
Lai verkdami tie medžiai švelniai sužaliuoja,
Pavasario atodūsiai užgęsta ilgesingam laukime.

Komentuoti