Tvanku taip daros kambary,
Languos švieselės dar negęsta,
Ko neramu manojoje širdy?
Jausmų dilemą reik išspręsti.

Lyg nepakaktų tos kančios savos,
Kurią Dievulis nešykštėdamas uždėjo,
Lai tik pavasario griaustinis nekartos
Trenkimo to, kuris jau širdį man perskėlė...

Nesiseka kelis metus jau iš eilės,
Iš nevilties net mintys susipynė,
Kas ranką ant peties dar man uždės,
Kai šleifas praeities į paširdžius įspyrė?

Klavišus liečia miklios moters rankos,
Išgauta muzika apgavo tavo širdį
Jausmai išduoti, kaip ratas susilanksto,
Šaukiau, kad skauda, bet kurčias nebegirdi!..

Iš didelės aistros beliko pelenai
Tiek metų aukuro širdim kūrento,
Išpylė prakaitas, sudrėko net delnai,
Kai supratau, nebepasieksim meilės kranto.

Pavargusi bandysiu prisėst savajam pakely,
Toj sodyboj, kurioj gandrai vis laukia,
Gal nepratrūksi, skaudus širdies tu sopuly?
Nors ir paklydusio tenai tavęs vis tebelauksiu...

Komentarai   

#2 Birute 2019-02-19 21:24
Puikios eilės
Cituoti
#1 Gražina 2016-07-26 19:45
Kad ir liūdnos mintys,bet jos išgyventos ir labai gražiai į eiles surikiuotos :)
Cituoti

Komentuoti