Kai gyvenimo stiklas rasoja
Nuo patirtų nelaimių sunkių,
Per spyglius brendu basakojė,
Neturėdama širdy jau vilčių...

Kai likimo peilis atriekia
Ir skaičiuoja, kiek liko dienų,
Širdy tuštuma pasilieka,
Dėkoju tik Dievui, kad dar žemėj esu.

Užsimetusi Tėvo sermėgą
Per juodąją naktį brendu,
Širdį senos rūdys vis ėda,
Vien viltim, laukimu gyvenu.

Kai gyvenimo stiklas rasoja
Nuo išverkto vandens iš akių,
Kai kas naktį širdis vis vaitoja,
Nėr nuo skausmo šio jokių vaistų...

Komentarai   

#2 Birute 2019-02-19 21:26
Labai talentinga autorė.
Cituoti
#1 Laimutė 2016-07-13 10:36
Labas tariu visems šios svetainės skaitytojams!Pe rskaičiau visų eiles, bet ponios Birutės eilės taip giliai užkabino širdį, kad apsiverkiau skaitydama, šitiek daug šilto jausmo! Šitiek daug išgyvenimų! Ir taip viskas tiksliai išdėliota, kad rodos perėjau, kaip nematomais laiptais savo visą gyvenimą!Smagu kupiškėnai Jums, kad turite tokią puikią poetę!Linkiu Jai kuo didžiausios stiprybės ir naujų minčių,,,
Su pagarba didžiule Jums- Laimutė
Cituoti

Komentuoti