Juodas sparnas nakties
Perrėžė lango stiklą,
Kaip skaudūs žodžiai - išties,
Kurių širdy nebeliko...

Keistas sapnas aplankė mane,
Pirmąją meilę priminęs,
Kaip metai prabėgę slapčia
Ir raidės laiškuos išsitrynę.

Ir kaskart, kai ryte prabundu
Žvelgdama į suskilusį stiklą,
Nieko jame įdomaus nerandu,
Nei laiškų, nei žodžių nelikę...

Taip gera kasdien man savo lemty!
Nurimęs ir kūnas, ir siela.
Bet lyg paukštė skrendu tik nakty
Tavęs pasitikt, mano mielas...

Komentuoti