Vėjas virpina medžių drėgnas šakas,
Miklūs pirštai liečia stygas gitaros,
Lyg  kas būtų atrišęs mano rankas -
Nakties tyloje taip pasiutiškai gera!

Nugrimztu visa tamsos glūdumoj,
Užpykus audra juodus debesis gena,
Kai vienatvė slepias nakties tyloje,
Tebūnie ne tik man, bet ir tau šiandien gera!

Mintys driekias į praeitį seną,
Širdis klykia, kaip paukštė akla...
Nemeluok, kad gyventi tau gera!
Nemylėjai! Kas žino, gal dar myli kai ką?

Nesugrojai serenados žadėtos po langu,
Palikai man vienatvę nakties tyloje,
Už melą viskas sugrįš bumerangu,
O aš taip ir liksiu senam kelyje.

Manau, iš mudviejų čia niekas nekaltas,
Lemtis mums iškrečia ne vieną pokštą
Ir lieki vienumoj tarsi prie akmenio prikaltas
Arba statai vilties per aukštą bokštą.

Komentuoti