Brangioji Mama, aš rašau Tau laišką,
Taip sunku šioj žemėj jau paliko man,
Tavo žingsniai svarūs naktimis dar vaikšto,
O ištarti žodžiai vėlei girdis man...

Kiek jausmų ir gėrio Tu davei mums, Mama,
Niekad nesiskundei, kad jau pavargai,
Į Tavo širdį, kaip į bendrą mūsų namą,
Tilpom mes - visi penki Tavo vaikai.

Nei liūtys rudeninės, nei šiauriniai gūsiai
Namų mūs šilumos neblaškė niekados,
Maniau, kad amžinai šioj žemėj būsi,
Kaip duona kvepianti tavuos delnuos...

Seniai apleidom mūs vaikystės namą,
Jau nugrimzdo saulė į juodas gelmes,
Savoj širdy  Tu mus visus nešiojai, Mama,
Tik ar suspėjom padėkoti Tau, brangioji, mes?

Jau greit pasimatysime tenai be žodžių,
Tiktai nepyk ir lauk manęs, maldauju,
Atsiprašysiu, kad jautrumo neparodžiau,
Belaukdama susitikimo ilgesingai nerimauju...

Komentarai   

#2 Gražina 2016-07-26 19:49
Mama-tai pats brangiausias, pirmas pamatytas žmogus, pirmas ištartas žodis ir kaip gaila,kada jos jau nebeturime.Likę tik labai gražūs, brangūs prisiminimai apie ją ir lankoma jos amžino poilsio vieta...:(
Cituoti
#1 Laimutė 2016-07-13 10:54
Brangioji, ką švenčiausio šioj žemėje turime, tai MAMA! Taip gražiai ir ilgesingai aprašėte jau išėjusią Mamą, kad ašarų negaliu sulaikyti, tokio stipraus rįšio, kurį parodėte, tenka tik pavydėti kitiems! Taip gražu iki skausmo, tariu nuoširdų ačiū, šį eilėraštį (nepykite) perskaitysiu per savo a.a. Mamos metines, ačiu, kad suradau Jus, kad galiu dalintis tokia gražia poezija...
Pagarbiai Laimutė
Cituoti

Komentuoti