Taip greit patekau jau į vasarą,
Kai už lango vėl groja žiogai,
Kad ir kokia sūri būtų ašara,
Nuo jos tamsumoj aprasoja langai.

Iš beribio dangaus stiprybę semiu,
Kaip žemė ištroškusi laukiu lietaus,
Per bedugnę įtrūkusiu linu einu,
Gal lietus išgelbės ir gėlą nuplaus?

Ir šiurpstu, ir virpu, ir gera,
Kai kūną išprausia šiltas lietus,
Nors per naktį sąnarius gelia
Ir žinau, kad kitaip jau nebus...

Bežadės nakties glūdumoj paskendus,
Sunkiai galvoje sudėlioju mintis,
Likimas už mane seniai jau nusprendęs,
Nepadės net sena bei gera išmintis.

Tegu šiltas lietus lyja ir lyja,
Iš prakiurusio, beribio dangaus,
„Ar nuskintum man baltą leliją?“-
Vis dar klausiu bevardžio žmogaus.

Komentarai   

#1 Birute 2019-02-19 21:28
Net malonūs šiurpuliukai bėga per kūna skaitant tokias giliai prasmingas eiles.
Cituoti

Komentuoti