Birutė Jasinskienė

jasinskiene2

Mokiausi Kupiškio rajono, Subačiaus vidurinėje mokykloje. Linkau į humanitarinius mokslus, buvau literatų būrelio pirmininkė, savo eiles, straipsnius rašiau į vietinę spaudą. Mano jaunystės eilėraščius nusinešė Tėviškėje kilęs gaisras...
Svajojau tapti pedagoge ar žurnaliste, bet suabejojusi savo jėgomis, įstojau į Panevėžio A. Domaševičiaus medicinos mokyklą, įgijau akušerės specialybę.

Kūryba - tai, kas mane užburia, sykiu veda į priekį ir globoja. Kai aš netenku galvos dėl ko nors, ką myliu, mėgstu, dėl ko kenčiu, ką prarandu, ko ilgiuosi, ką išgyvenu, tampa lyg aistra, kuri nutiesia kelius į kūrybą, panaikina taisykles, priežastis, užglaisto nesutarimus, neša mane pirmyn, nepaisydama prieštaravimų, nuogąstavimų ar abejonių, tada viską išlieju ant balto popieriaus lapo... Jeigu ne kūryba, aš būčiau lyg laivas sustingęs negyvoje nuobodulio jūroje, todėl į eiles sudedu viską lyg kraičių skrynion: kas iki šios dienos skauda, kas kartais neduoda užmigti naktį, kas širdin nusėda, lyg ant baldų dulkės... Priimkite mane tokią, kokia esu...

Laiminga tampu, kai kuriu, rašau. Mano pirmoji knyga - „Palieku dalelę savęs, " išleista 2007 m. (eilės ir miniatiūros iš vienos raidės), antroji - „Likimo vingiais" - išleista 2013 m. (eilės, miniatiūros, publicistiniai straipsneliai),  trečioji - „Bėgantis laikas" (eilės), išleista 2016 m., ketvirtoji knyga - ,,Širdies kelionė", išleista 2018 m..

Tarytum vaikšto vakarėjant
Medžiai it rūko nukirsti.
Brendu saulėlydžio alėjom
Ir aš jau rūko pakirsta.

Pakeleivė esu tik keliuos,
Vėtrose nebesurandu žodžių.
Nebeliko to, kuris paguos,
Rudeninį orą aš išgersiu godžiai.

Ir nesu belaukianti visų -
Išėjau ir durys užsidarė.
Neša vėjas vis link debesų,
Ten gyventi būtų šitaip gera!

Viskas pasiliks jau anapus,
Gėlės lapas ir paukščio šešėlis.
Gyvenimas suskilo jau perpus,
Niekados jau laimė neatsėlins...

O vienatvė smaugs vis vakarais,
Plėšys širdį praeities šešėliai.
Nežinau, kas dar labiau sužeis,
Kol naktis bemiegė blaškos debesėly?

Ach, iš kur tiek liūdesio to kelio?
Vėl kalbuosi kasdien su tavim.
Gal paskolintum, Dieve, valtelę
Ir plaukiot pasiimtum su savim?...

Vėl už lango ūkauja vėjas,
Medžius skalbia lietus įkyriai.
O tas kelias į tolį pabėgęs -
Neįžiūriu tamsiais vakarais.

Ir širdis neramiai vis stuksena,
Laiko pirštais suspausta stipriai.
Prisimindama namą tą seną,
Tylią raudą rudens vakarais.

Bėga mintys į vienišą namą,
Nusidažę geltoniu klevų.
Suklumpa prarasdamos amą,
Kai name neberanda langų.

Kas galėjo šiandien pamanyti?,
Net gyvybės nebėr tuos namuos,
Tiktai bėgantis laikas galės pasakyti -
Kodėl nebemirksi švieselės languos?

Ir skausmingai rankas vėl sunėrus,
Šnabždu maldą rudens vakarais.
O, gimtine, be tavęs kaip ištvėrus?
Kad galėčiau gyventi, kaip kadais...

Aš sugrįžtu namų takeliu,
Žaliom takažolėm per kiemą,
Ne pėdomis einu, skrendu,
Tenai, kur man nurimtų siela.

Begarsis laikas vis girdės,
Kasdien kur kris grumsteliai,
Ant svetimos jau pavardės,
Vėl prasikals lankoj čiobreliai.

Ten, kur ąžuolas barstys giles,
Kai miegos eglės žaliaskarės,
Kur rinkdavau pievų gėles
Ir pūsdavo šiltas vėjas vakaris.

Lėksiu, krisiu į kaimo srautą,
Į potvynius dainų ir vandenų.
Sielą, kad lig žvilgesio išplautų
Ir pakeltų lengvą ant sparnų.

Prisiminimus metai riekėm raiko,
To jau niekas neišraus iš širdies.
Aplankyt gimtinę vis neliko laiko,
Be sparnų nuskrist, kas gi galės?

Nubraukusi jau langų rasą,
Pragysta rytmečio tyli žara.
Ir ant pečių išleidus kasą
Prabunda vėl nauja diena.

Tos rasos veidą prausia
Ir glosto gyvenimo lyrą.
Širdį it žemės plutą rausia,
Mano mintys lietumi prabyla.

Diena užgimsta it jaunystė,
Ištirpdo nostalgijos rasą.
Kaip ramunė greit nuvysta,
Palikusi svajonę ir drąsą.

Metai ne tik gerumą dalina,
Palydim mes tėkmes dienų.
Svajones širdy subrandina
Ir pabarsto vilties trupinių.

Jau rudenio dangus rasoja,
Iš lėto vėl upės sruvena.
Visus apverkia ir globoja,
Kas šitoj žemėj dar gyvena.

 

Širdim teka mano dienos
Ir šypsos mėlynas dangus.
Tarp žmonių nelieki vienas
Ir džiaugiasi pakilęs žmogus.

Tarp žvaigždžių liks metai,
Gražu, jei kas dar palydės.
Nuo medžių pabiro lapai,
Tepaliko ugnis ant širdies.

Ilgiuos dainų, dainuotų jaunam laike,
Buvo širdy taip šilta ir gražu!
Dabar dairaus, sušalusi lauke,
Rudeniniuos ratuos ilgesį vežu.

O dienos bėgs it nutekėjusios,
Išnyksiu neišklaususi visų dainų,
Aukšta styga nakty skambėjusių
Rytais prie lango jazminų baltų.

Kasdien trumpėja metų kelias,
Ir štai prabėgo dar viena diena.
Gyvenimas mažytis it taškelis,
Jį paskandino netektys, tamsa...

Laukuose, prie obels laukinės
Žaidė vėjas prietemoj rugiuos.
Ir tas karštis meilės pirmutinės
Suko juodas garbanas plaukuos.

Mes buvom ir likom nuo tada,
Viena žaizda ir džiaugsmas.
Atodūsiais negrįžtamais šalia
Ir sklidina taurė beribio jausmo.

Leidžias naktis it aklas paukštis,
Nieks negalės išskirti ar išduot.
Sapnuoju tave, beribis aukštis,
Susitinkant ten, nereiks jau vėluot.

Naktiniai traukiniai į tolį nusirango
Ir paukščiai virš galvos praūžia.
Draugystė krito man iš rankų,
Bet ar žinai, kodėl gi ji nedužo?

Prabėgo metai, sugrąžint jų negali,
Pasisėdėjimų kartu ir linksmo juoko.
Pasiklydo laimė naktiniam traukiny,
Prie stalo sėdžiu aš - o draugo jokio...

Gyvenimas - knyga neskaityta,
Niekados neužmiršta, tačiau
Jau įgavo kitą prasmę, ritmą,
Skauda ne paviršiuje, giliau.

Nuo nežinios net rankos virpa,
Akys jau patvinę laukimu,
Kojos po nakties aptirpusios,
Sieloje kas dieną neramu.

Vai nelinksmos mano godos,
Širdį pjauna kasdien įvijai,
Juodraščiuose raidės juodos
It likimas, perbrauktos kryžmai.

Klupdama bėgsiu į šviesą
Klausytis giesmės vyturių,
Ir norėdama jau nesuspėsiu,
Prisipažįstu, kad nebegaliu...

Gyvenimas lai nesibaigia,
Kol klevo lapą draiko vėjas,
Kol šoka ašaroj dvi žvaigždės,
Kol žemėj laiko mus Kūrėjas.

Paliksiu viską tavo atminty,
Kas širdyje gerumą sėjo.
Savas eiles baltam sąsiuviny
Ir tą gyvenimą, kuris praėjo.

Ir niekad neišeisiu išsigandusi
Jau turimo likimo ar nakties.
Gyvenimas pavirs legendom
Ir mano pilką valandą nušvies.

Paliksiu upę, jos pakriaušes,
Kur aidėdavo griežlės daina,
Kur dobilai lankoje pasišiaušę,
Išbars ramunę ir sakys ,,gana“!

Miegos net miestas po lietaus
Ir net liepsna neužgesins likimo.
Sapne rašau vėl ilgą laišką tau -
Nei vieno žodžio apie praradimą.

Ne visada išėjus jau negrįžti,
Ar tu suprasi, mylimas žmogau,
Vejuos tave it dieną vakarykštę,
O tu ar patikėtum, kad grįžau?..

Kada manęs nebus,
Nuliūs daržely gėlės.
Tas pats vakaris pūs,
Pravirks net rugiagėlės.

Kada tavęs nebus,
Paukščiai ieškos po gojų.
Mėnulis skils perpus,
Šukes barstys po kojom.

Kada nebus manęs,
Tik vaivorykštė supsis,
Ar tavoji širdis iškęs,
Galbūt verksi suklupęs?

Kai nebebus jau mudviejų,
Nebevysim lekiančio vėjo,
Jau išeisim mūsų keliu,
Žemėj gyvent nesuspėję...

Nepagailėk ištarti gerą žodį
Draugui, einančiam greta kely.
Nepagailėk paguosti žmogų,
Kurį kasdien nešiojasi širdy.

Tegu tik geros mintys verias,
Ištarki jas nežeisdamas širdies.
Tas vienas tavo žodis geras,
Suteikiantis gyvenimui vilties.

Gėris net suklupusį pakėlė,
Pasitikėjimo pilnu žvilgsniu,
O pyktis nuskina kaip gėlę
Ir įklampina liūdesiu giliu.

Renku net sakinius ištartus,
Ne tuos, aštrius it akmenys
Ir tik širdim sunkiai pasvertus
Juos sudėlioju vis į atmintį...

Jus paremiu gražiu tik žodžiu,
O ir pati pasiremiu, kai reikia,
Nes prie gilių sielos žaizdų
It tvarsčio gero žodžio reikia.