Birutė Jasinskienė

Mokiausi Kupiškio rajono, Subačiaus vidurinėje mokyklą. Linkau į humanitarinius mokslus, buvau literatų būrelio pirmininkė, savo eiles, straipsnius rašiau į vietinę spaudą. Mano jaunystės eilėraščius nusinešė Tėviškėje kilęs gaisras...
Svajojau tapti pedagoge ar žurnaliste, bet suabejojusi savo jėgomis, įstojau į Panevėžio A. Domaševičiaus medicinos mokyklą, įgijau akušerės specialybę.

Kūryba - tai, kas mane užburia, sykiu veda į priekį ir globoja. Kai aš netenku galvos dėl ko nors, ką myliu, mėgstu, dėl ko kenčiu, ką prarandu, ko ilgiuosi, ką išgyvenu, tampa lyg aistra, kuri nutiesia kelius į kūrybą, panaikina taisykles, priežastis, užglaisto nesutarimus, neša mane pirmyn, nepaisydama prieštaravimų, nuogąstavimų ar abejonių, tada viską išlieju ant balto popieriaus lapo... Jeigu ne kūryba, aš būčiau lyg laivas sustingęs negyvoje nuobodulio jūroje, todėl į eiles sudedu viską lyg kraičių skrynion: kas iki šios dienos skauda, kas kartais neduoda užmigti naktį, kas širdin nusėda, lyg ant baldų dulkės... Priimkite mane tokią, kokia esu...

Laiminga tampu, kai kuriu, rašau. Mano pirmoji knyga - „Palieku dalelę savęs, " išleista 2007 m. (eilės ir miniatiūros iš vienos raidės), antra - „Likimo vingiais" - išleista 2013 m. (eilės, miniatiūros, publicistiniai straipsneliai) ir trečioji - „Bėgantis laikas" (eilės), išleista 2016 m..

Nepaklausi, kaip aš gyvenu,
Juodi debesys perskrodė dangų,
Dar svajones kasdien kedenu
Kaip nudžiuvusį žiedą už lango...

Prisiliest laukimu tik galiu
Ir pajusti savo silpnumą,
Šaltą rasą ant kojų jaučiu
Kaip vyno išgerto stiprumą.

Vėjo šėlą pajuntu laukų,
Išbarsčiusį puokštę ramunių,
Nepaklausi, kaip aš gyvenu,
Lai blogiau tegul nebebūna.

Išskris paukščiai iš savo lizdų,
Sparnais skrosdami debesį pilką
Ir žemelė apsisuks vėl ratu,
Išbarstys baltą žiedlapių šilką.

Nepaklausi, kaip aš gyvenu,
Kasdienybę kantriai paglostau
Ir prie durų slenksčio minu,
Neretai karčią ašarą šluostau...

Šoka lašai ant vandens,
Laumžirgis smuiku užgroja,
Saulė audžia spalvas rudens,
Iš dangaus vaivorykštė moja.

Apraizgyti tingaus voro tinklu,
Atsirėmę į Lėvenio tėkmę,
Blaškomi gyvenimo vėjo audrų,
Rieškučiomis gaudome sėkmę.

Ji klampi kaip bičių medus,
Kaip paukštis iš narvo išskridęs,
Ar svaigi, kaip viskis brandus,
Kaip šešėlis migloj pasiklydęs...

Kai sugrįšim prie žydinčių vyšnių,
Tenai lauksim sėkmės nuostabios,
Užsiklosim rūku vakarykščiu,
Ar sugausim prie saulės kaitros?...

Meldžias medžiai naktyje suklupę,
Tarytum jiems paskirtos šitos mišios,
Ar dar perplauktum sraunią upę,
Kai protas ir jausmai sumišę?

Randėjo metai nuoskaudom apvyti,
Tarytum stiklo šukės šaltame delne,
Jau viskas iškalbėta -ką bepasakyti?
Klaidi naktis apjuosia vėl mane...

Pasižiūrėki, ar matai - klevai pražilo?
O sniego pūgos nušarmojo mūs metus,
Sudužo Laimė kaip kimus aidas užu šilo,
Pakol suklupę medžiai meldėsi už mus.

Naktis žaismingais ilgesio takais vedžiojo,
Kartu su nemiga rimtėjo, augo, kilo
Neišdavė manęs, nei kiek neabejojo,
Dabar tik mano širdžiai reikia tokio draugo!

Kam leidai man sugauti viltį?,
Kad nors dainoj išlikčiau tavo,
Bet žvaigždės jau pradėjo tirpti
Ir samanos ant stogo sužaliavo...

Kam leidai pastatyt svajonių pilį?,
O ilgesiui po pilku dangumi stovėti,
Jau sužaliavę medžiai pakelėj nutyli,
Iš ilgesio net paukščiai nežada čiulbėti...

Kam palikai man vasaras basas?
Ir upėje gilius krantus, duobėtus,
Kai nuo akių aš braukdama rasas,
Mačiau, kad mus gyvenimas dar vėtys.

Tegu atodūsių lauke - viltis užgroja,
Ateik ir paskubėk į vasarinį lauką,
Pasižiūrėk, ant švyturio žuvėdros moja
Ir mūsų meilės laivas vėl atplaukia...

Išbučiuok manas raukšleles,
Mūsų metų didelį turtą,
Niekur kelias kitur nenuves,
Nors dairysies tarytum užburtas...

Lekia metai, lyg gulbėmis skrenda,
Apkabinti žmogaus gerumu
Ir palieka širdy gilų randą,
Jis neskauda, pakol mes abu.

Apkabink per pečius, apkabink,
Atsakysiu aš tau tuo pačiu,
Nuo negandų, vėjų apgink,
Aš priglusiu prie tavo pečių.

Ramins, glamonės laukų vėjas,
Mėnuo žils paslaptingas nakčia,
Šaukiau tavo vardą, ar tu negirdėjai?
Esi pasaka mano, svajonė, kančia...

Paskubėkim, kol dar vyturys,
Užkimusią giesmę vis gieda,
Lai dar žiba širdy žiburys
Ir tie metai lyg ratai terieda.

Išbučiuok manas raukšleles,
Nesijausiu maža, nelaiminga,
Priglusiu stipriau prie tavęs,
Mūsų metų ruduo taip turtingas!

Jau greit pražys vėl sodai
Ir sudūlės danguj delčia,
Tiktai akimirkai man pasirodė,
Kad vėl laiminga - kurgi ne!

Siekiau vilties - nepavėlavusi
Svajonių rojun patekau,
Maniau lemtis nebus apgavusi,
Nuo Laimės gurkšnio apkvaitau...

Svaigo galva tarsi nuo vyno,
Širdį sudilgino šalta rasa,
Beprotiškai tada svaigino,
Tie žodžiai - Laimė netikra.

Skubėjome į vasarinį lauką,
Grojo aistra - atodūsių lauke,
Dabar jau niekas nebelaukia
Paskendome abu savam laike.

O taip norėjau būt laiminga,
Skraidyt lyg paukštė - kurgi ne,
Gal sapnas buvo? Nieks nedingo,
Už kampo dyla vėl delčia...

Mamyte, man labai sunku,
Šį laišką aš rašau vėl Tau,
Nepyk, jei eidama klumpu
Ir prošvaistės nebematau...

Su kuo gi man pasikalbėti,
Kai kambary tyla ir vienuma?,
Kam skaudžią širdgėlą išlieti,
Kada manoj širdy jau sutema.

Nebegirdi, kaip vėjai šlama,
Jau greit pavasaris atjos,
Kada gerklėj nebėra amo
Ir sielai trūksta atgaivos...

Jei šalia būtumei, suprastum,
Pasidalintum negandas pusiau,
Ką prarasiu, gal Tu surastum,
Nes viena likt labai bijau...

Kodėl šiandien širdis nebyli,
Tavęs aš klausiu - Tu nutyli?
Tylėk, miegoki ir palauki,
Ateisiu aš, tiktai vardu pašauki...

Dar kalbins upės ajerai,
Žiogas ims smuiku groti,
Tik gal sugrįžtu per vėlai,
Telauks dar vakarai migloti.

Vienišas vieškelis vis mena,
Kad reiktų grįžti į namus,
Nebelauki pavargusi, Mama,
Susitiksim tiktai anapus...

Greit nuvarvėjo mūs laikas,
Kaip iš korio bičių medus,
Žvelgiu į praeitį paklaikus,
Kito gyvenimo jau nebebus.

Baltą žvakelę šventą degsiu,
Kaip padėką už viską, ką turiu,
Ant kapo daug gėlių prisegsiu,
Ištarsiu tyliai, kaip Tave myliu.

Taip skaudžiai smelkia širdį,
Gyvai pasveikinti nebegaliu,
Nes Tu, Mamyte, jau negirdi,
Suklupsiu su malda ties kapeliu...

Gimei Tu tam, kad būtumei laiminga,
Labai laukta, svajota, mylima,
Tegu ir šiandien Laimės Tau nestinga,
Nes aš, kaip Tavo angelas visad šalia.

Tavo gyvenime te pildos visi norai,
Kad Tava širdis svajotų ir mylėtų,
Kad metai gražūs į tolį neskubėtų,
O gėris ir švelnumas lūpomis kalbėtų.

Lai dabartis tik saulei atsiskleidus
Ateis per tiltus mūsų išminties,
Tebus tik šypsena ant Tavo veido
Ir mano angelas sparnus išties...

Gyvenimas tegu Tau neša pilną
Taurę sveikatos, Laimės ir skalsos,
O Tavo širdį didelę ir kilnią,
Lai mano šventas angelas globos!

Gyvenime linkiu sparnuoto skrydžio,
Džiaugsmo ir mėlyno vilčių dangaus,
Gražių svajonių tokio tikro dydžio,
Kaip balto mano angelo brangaus...

Dukryt, myliu Tave labiausiai iš visų,
Šiandien sveikatos, Laimės aš linkiu,
Saulėtos nuotaikos ir metų daug šviesių,
Aš Tavo angelas - globosiu , Tave apkabinu...

Išlydėsiu į tolstantį kelią,
Tik leiski ranka palytėti,
Vėl vasara keičia takelį,
Ne pavasario reik pavydėti.

Kažkada gera buvo pajausti
Ir džiaugsmo, ir ašarų skonį,
Prie savo lemties prisiglausti,
Pakol dar širdy tebestovi...

Lai gera dar būna gyventi,
Nors metai paženklino kūną,
Manau nepajėgsim pasenti,
Raukšlių širdyje juk nebūna.

Išlydėsiu! Negrįžki - neverta,
Kas blogo seniai nutylėjom,
Pasiliks tiktai durys užvertos,
Kol ištalžys liūdesį vėjas...

Šiandien pasiutiškai gera turėti,
Gražią viltį ir geliančią kančią,
Suskilusiom lūpom šnabždėti,
Maldas su Motulės rožančium...