Birutė Jasinskienė

jasinskiene2

Mokiausi Kupiškio rajono, Subačiaus vidurinėje mokykloje. Linkau į humanitarinius mokslus, buvau literatų būrelio pirmininkė, savo eiles, straipsnius rašiau į vietinę spaudą. Mano jaunystės eilėraščius nusinešė Tėviškėje kilęs gaisras...
Svajojau tapti pedagoge ar žurnaliste, bet suabejojusi savo jėgomis, įstojau į Panevėžio A. Domaševičiaus medicinos mokyklą, įgijau akušerės specialybę.

Kūryba - tai, kas mane užburia, sykiu veda į priekį ir globoja. Kai aš netenku galvos dėl ko nors, ką myliu, mėgstu, dėl ko kenčiu, ką prarandu, ko ilgiuosi, ką išgyvenu, tampa lyg aistra, kuri nutiesia kelius į kūrybą, panaikina taisykles, priežastis, užglaisto nesutarimus, neša mane pirmyn, nepaisydama prieštaravimų, nuogąstavimų ar abejonių, tada viską išlieju ant balto popieriaus lapo... Jeigu ne kūryba, aš būčiau lyg laivas sustingęs negyvoje nuobodulio jūroje, todėl į eiles sudedu viską lyg kraičių skrynion: kas iki šios dienos skauda, kas kartais neduoda užmigti naktį, kas širdin nusėda, lyg ant baldų dulkės... Priimkite mane tokią, kokia esu...

Laiminga tampu, kai kuriu, rašau. Mano pirmoji knyga - „Palieku dalelę savęs, " išleista 2007 m. (eilės ir miniatiūros iš vienos raidės), antroji - „Likimo vingiais" - išleista 2013 m. (eilės, miniatiūros, publicistiniai straipsneliai),  trečioji - „Bėgantis laikas" (eilės), išleista 2016 m., ketvirtoji knyga - ,,Širdies kelionė", išleista 2018 m..

Negesk, parašau, o žiburėli,
Širdie, priprask ir pralaimėti.
Dar liko tavo kvapas kambarėly
Ir pėdos ten, kur baigiasi keliai dulkėti.

Mažoje žemėje ir mes maži
Ir to, kurs myli, net nematom,
O mūsų žemė, ji tokia graži!,
Dvi sielos pasiklysta net visatoj.

Pabiro žvaigždės, o kaip gaila!
Danguje švytėti būtų jom geriau,
Kai sudūžta svajos, meilė pasibaigia,
Gal be jų gyventi būtų net lengviau?

Tiek žmogui nedaug kartais tereikia,
Tik nakties tylos ir dangaus žvaigždžių,
O kai artumas džiaugsmo nebeteikia
Kausto širdį, kad nepasiekėm krantų.

Nusvyro tuščios tavo laisvos rankos,
Apsunkusi širdis dejuoja laimės alkana,
Gyvenimas bereikšmis ir toks menkas,
Kaip ta trumputė žiemiška diena, deja...

Plaikstės kvapas ant pagalvės,
Rausvą rožę, kai padėjai man.
Spindulys nukrito ant palangės,
Ilgesys kasdieną beldėsi langan.

Saulėlydžiai švietė gaisrais,
O padangė liepsnomis žydėjo,
Pamaniau, kad tada supratai,
Kad nebijom padūkelio vėjo.

Laikas užpustė netgi metus,
Takelius ir kelius kur praėjom
Ir palikęs jausmus pamirštus
Nei ,,sudie‘‘, nei ,,atleisk‘‘ nekalbėjo.

Taip ir slenka diena po dienos,
Kasdien valandas laikas skaičiuoja,
Tiksi laikrodis, abu bėgame mes,
Ne mane,saulės blyksnį bučiuoji.

Širdis jau pavargo mylėti,
Greit nuvyto ir rožių žiedai,
Tiktai vis negaliu patikėti, kad
To jausmo mums buvo mažai.

Ir tamsoje yra šviesos,
Spindulys jaukus ir šiltas,
Tačiau neberandu jame tiesos, 
Nes tekinas nubėgo upės tiltu.

Nuo bėdų nusvyra rankos,
Net krūtinėje pritrūksta oro.
Širdies dūžiai dažniau trankos,
Pamatyti spindulį nelieka noro.

Iš kur stiprybės pasisemti,
Kai sutemos perplėšia dangų?
Į kokį ramstį atsiremti,
Kai šviesos nelieka net už lango?.

Žvelgiu į dangų rankas sunėrusi,
Suskirdę lūpos šnabžda maldą,
Kaip gi be spindulio ištvėrusi,
Kai širdyje tamsa tik kalba?..

Liko žodžių netartų glėbiai,
Kuriuos nunešė pritilę vėjai.
Geso žvaigždžių žiburiai
Ilgesio vingy ryškiai žibėję.

Žingsnių aide stiprus virpulys,
Akimirkų laiškais pasibelsiu,
Rytais, kur pragys vyturys,
Sušalusiom kojom pareisiu.

Su jausmais širdy įrištais,
Jaunystės trupinius surinksiu,
Ašarotų žiedų margais takais
Grįšiu, kur buvo man linksma.

Sunku, bet tenai aš einu,
Akim paglostau obelėlę.
Tą šviesų ilgesį delnuos nešu,
O liūdesį aš atiduodu vėjui.

Te kiekvieną pavasarį žydi,
Šilti vėjai palaukėm plasnoja.
Akim palydi drugio skrydį
Ir želmenys sudygt nevėluoja.

Šešėli, alkanas prisiminimų,
Kodėl sukiojies ties manim?
Nusiraminti negaliu sugrįžusi
Iš tėviškės namų,
Nušvitusių saulėtekių ugnim...

Snaigės baltus patalus kloja,
Medžiai pražilę tartum senoliai,
Baltom skarom apsigaubę šilojai
Lyg pasaką seną sektų iš toli.

Šiurpstu, o nostalgiškai gera,
Kai žiema - pasikeičia žmogus,
Nors per naktį sąnarius gelia
Ir žinau, kad kitaip nebebus.

Nakty tyla padėjo galvą ant peties,
Ramindama, kad viskas bus gerai,
Tegu daugiau neskaudina širdies,
Tegu tyloj nuskęsta ramūs vakarai.

Vėjas virpina baltas medžių šakas,
Miklūs pirštai liečia stygas gitaros,
Lyg kas būtų atrišęs mano rankas,
Žiemos tyloje taip pasiutiškai gera!
   

Paimki mane vėl už rankos
Kaip tą vakarą veskis į šilą.
Širdis vis krūtinėje trankos
Ir į naktį panirkim nebylią.

Toj nakty vaikšto mėnulis,
Mėnesieną po šaukštą pilsto.
Rankos tuščios - liko tik nulis,
Lai širdis nuo vargų nepailsta.

Norėčiau nors kartą pakilti
Iš aukštai į žemę žiūrėti,
Gal iš naujo galėčiau pamilti
Tave it spygliuotą erškėtį.

Aš vis bėgu, o tu ar pagausi?
Mano bangą neramią ir linksmą,
Tos bangos it midaus paragausi,
Nuo ilgesio, manau, tau nelinksma.

Kad pajaustum saulę ir lietų,
Praradimus visus, kad pamirštum,
Savo žemę ir žmones mylėtum,
Kas dar liko širdy pasiimtum.

Žiemos rami balta naktis,
Sukasi snaigės it plaštakės,
Ar skauda vieniša širdis,
Be ašarų gal verkia akys?

Lange nebetelpa dangus,
Akyse supas piktas vėjas.
Šešėlis liko toks brangus -
Tavy kažkas atėjo ir išėjo.

Tyliam saulėlydžių švytėjime
Taip spėriai skuba laikas,
Nakties žvaigždžių žydėjime
Supuos lyg mažas vaikas.

Keliauja ilgesys žmogaus,
Toks alkanas, be skausmo,
Savo ilgam, duobėtame kely
Nebesurasdamas ten džiaugsmo.

Nereikia keikti vien tiktai likimo,
Kuris uždėjo juodą nertą skarą.
Nurimo viskas, aidas net prikimo,
Sugrįšiu ten, kur šitaip buvo gera!

Vakaras rimo ant rankų pavargęs,
Žemė kvepia po saulės laidos,
Palaukės kely klevas sužvarbęs
Klausosi posmų vėjo dainos.

Daužomos bangos gūsių piktų,
Griūdamos bėga į krantą,
Ilgėsimės mes kelių numintų,
Vėjo šneką be žodžių suprantam.

Ir supasi mintys - mįslingos klajūnės-
Ir varsto rožančiaus karolius,
Tokia prieblandos valanda būna,
Kai užgęsta saulėlydis toliuos...

Kas pasvers, ar atims kiek sudėta
Į šią naktį vilčių ir maldų?
Ar žinos, kad čia rankos grublėtos,
Rišo mazgą naktų vienišų?.

Iš anapus nakvynėn parskridę,
Lizde gandrai jau kalena,
Kiek likimų vingiuotoje brydėj
Lėvens pievoj žilvyčiai vis mena?


Prie praeities savo krantų
Žvalgausi atgal jau vakarėjant
Ir patikėti niekaip negaliu,
Kad šitaip ją užpustė smėlis.

Kam šito balto ryto aušros
Jeigu neatneša netgi giedros?,
Dusau dėl vasarinės sausros,
Kam man praeitis be rytdienos?

Gyvename ir jaučiame visi,
Juokiamės ir verkiame it vienas,
Išgerta taurė laimės sklidina
Ir kojas stipriai badomos ražienų...

Girgžda jau Grįžulo ratai,
Miega danguj sublogusi delčia,
Greitai prabėgo gyvenimo metai,
Kaip tie eiklūs žirgeliai risčia.

Baigiasi kelionė. Laikas sustoja,
Šypsos ir ploja atbudusi delčia,
Tiktai aukštybėje nieks negalvoja,
Kad kelio atgal jau mums nebėra.


Mūs sodžiau, metų daug praėjo,
Tiek daug gyvenime mačiau,
Pilka sermėga kaba priemenėje,
Prisimena atodūsius, tačiau...

Toks pat, tik medžiai pasenėję
Ir šulinio svirtis taip sunki,
Nuskrieja žiedlapiai pavėjui,
Kaip ir tada, kai buvo šešeri.

Toks pat, nors laikas lekia
Ir spindesys blizgus langų.
Nukritę lapai ten ant tako
Lyg lauktų mano pėdų įmintų.

Kokia tyla, o mintys it drugiai,
Nurimsta tik glėby tylios nakties.
Šalta rasa nutiškę pradalgiai
Ir ašara dar sklidina vilties.

Te bus ten gera ir ramu,
Iš tolo akimis tiktai regėsiu.
Prie slenksčio tėviškės namų
Tik sielai savo surasiu pavėsį.