Milda Narmontienė


Kad ir ką dirbčiau, kur dalyvaučiau, kūryba yra neatskiriama mano gyvenimo dalis. Man kūriniai tarsi vaikai. Išleidžiu juos į pasaulį su didele meile ir labai noriu, kad žmonėms jie būtų geri, padėtų jiems ir džiaugsme, ir liūdesy.

 

 

 





  

 

Apsigobusi tavo skara
Jau dabar

Pareinančių laukiu.
Židinyje prigęsta
Liepsna
Ir kažkas
Sušmėžuoja palaukėj.

Subildėjus varteliams
Girdžiu,
Kaip artėja
Žingsniai į tylą.
Paknopstomis išbėgu,
Kviečiu
Ir taip skaudžiai
Susivokiu: lyja...

Gyvenimo smagratis įsuka,
Greitėja ir žodžiai, ir mintys.
Tvirtai įsikibę laikomės –
Kareiviai, kartu susodinti.

Praskrieja pro šalį medžiai,
Žmonių ir namų siluetai,
Praskrieja vargas ir džiaugsmas,
Ir meilė taip netikėta.

Iškyla ir grimzta turtai
Ir vėl – tik kelias duobėtas.
O karuselė sukasi!
Sėdžiu – ir nėra kur dėtis.

Štai priartėja veidas.
Geras jis? Piktas? Tikras?
Sustok, sustok, karusele,
Sustok!
         Aš
           noriu
                išlipti.

Maža mergytė,
Brisdama sniegu
Pravirko.
Pasaulis rodės
Didelis ir šaltas.

Moteris ėjo keliu
Su nešuliu rankoje.
Nebuvo sunku.
Ji ėjo į
Savo namus.

Senutė keliavo lėtai
Ir grožėjosi šerkšnu.
Ji žinojo –
Pasaulis
Žiema nesibaigia.

„Ko reikės vėl pareikalauti jau nebe iš priešo, bet iš savęs – ar duonos, ar šviežio karšto kraujo, kad vėl galėtume
Eiti į priekį – be melo, be apgavystės, be klastos ir dviveidystės?“ (J. Jasėnas)

Minčių brūzgynuos –
Pasiklydęs laikas.
Kas ėjo čia? Kas buvo?
Kas – šalia?
Ir džiaugias laikas,
Lyg paklydęs vaikas,
Suradęs stiklo šukę
Lietuje.

Ir žiūri laikas
Pro tą skaidrią šukę
Į čia jau buvusius –
Kokia rausva spalva!
Tačiau dažnai
Čia esantys pataiso:
Neapsigauk,
Tikrovės čia nėra.

Pravirksta laikas,
Spaudžia aštrią šukę.
Raudona saulė –
Perpjautam delne
Už tuos, kurie jau buvo,
Kas yra,
Ir kas ateis dar.
Tokia nežemiškai
Šilta rausva spalva...

Eit dar noriu.
Užlipt į tą didžiąją
Parnidžio kopą,
Savo gyvu žvilgsniu
Pažiūrėt į
Negyvąjį slėnį
Ir išgirst tyloje
Ką čia kalba
Užmigę prancūzai,
Karo belaisviai.

Na ir kas, kad
Nemoku prancūziškai?
Juk žodžių yra
Lūpų kalba neišsakomų.
Tai namai, ilgesys,
Tai – Tėvynė...
Pasėdėsiu. Zundos
Sidabriškas mėlis,
Tokios vienišos smiltrendės –
Kaip čia amžiams
Užmigusių akys...

Nors saulės laikrodis
Rodo jau kitąjį laiką.

Na neatėjau,

Neatėjau.

Ir visai

Nesiruošiu

Gailėtis!

Žodžiai pasakyti

Vis tolyn...

Noriu tiesiog

Tyliai pastovėti.

 

Tik prisiminimų

Plonos gijos

Bando dar

Susiūti

Tuos lapus.

Neatsargiai trūkteliu – 

Pabyra...

Nerenku.

Kitaip – nebus.

Kupa′ vis kupa
Ir kupa širdin,
Išnešdama
Šaltą balandį.
Aš stoviu.
Noriu įbristi,
Nes praėjo Velykos,
O kojų man
Nieks nemazgojo.

Po balandžio
Šaltu sniegu
Dar užmigus
Žolė.
Vėjas atpučia
Snaudžiantį ilgesį.
Ar kupėjimas
Žadins
Laukimą?

Kalendoriuj randu –
Pavasaris.
Skaitau žurnale –
Mirė dar vienas
Grupiokas.
O kojų nei aš,
Nei jie man
Tikrai nemazgojom.
Nespėjom.

Tuščiuose lopšiuose

Vėjas supa

Išskridusių ilgesį –

Ar yra dar čionai pasilikusių?

 

Plikos lingės

Šakų

Ilgesingai niūniuoja vėjy –

Ar šilta svečioj šaly?

 

Susisupsiu į šėmą

Miglą,

Atsigersiu lietaus –

Ir lauksiu išskridusių...

Aš bijojau išsemti šulinį
Ir dangsčiau jį baimės skara.
Gert praeiviams daviau
Tik po gurkšnį.
Žolei, paukščiams –
Po lašą, deja...

Man regėjos, vanduo tas
Taip senka,
O užtekti visiems – privalu.
Ir norėjau, skubėjau uždengti
Ir apglėbt, ir išsaugot
Sykiu.

Kartą vėjas nuplėšė skarą
Ir sužiuro mėnuo
Šulinin.
Lyg apgirtusi vandenį
Sėmiau, negailėdama
Liejau tolyn!

O jisai, susigėręs į žemę,
Vėlei virto
Pilnais kibirais.
Kiek pagirdžiau žmonių
Ir paukščių
Ir širdim, ir pilnais delnais!

Ir ūmai taip sutvisko aplinkui,
Akys raibo
Ryto varsa!
Ir tada pamačiau,
Kaip prieš saulę
Ant šakos spinduliuoja skara.

Iš dulkių ir žemių,

Suvilgytų 

Ašarom

Patrink man akis –

Kad regėčiau,

Juk nematymas

Baisiai skausmingas.

Tik šaukt

Neišmokau.

Vis sėdžiu,

Ištiesus rankas

Ir jaučiu –

Įdienojo.

Troškulys gerklėje,

Kelio dulkėse –

Skaudantis 

Mano likimas.

......................................

Nors žinau, kad

Tylintys miršta pirmieji...