Laima Lapienienė

Pastaruoju metu gyvenu Kupiškio rajone, Skapiškyje. Mano kūrybai pradžią davė nuostabūs Dubysos slėniai, pavasarį  balti upės krantai nuo pražydusių ievų. Niekada nesimokiau eiliavimo meno, bet pirmuosius eilėraštukus, pasakėles rašiau dukrytei. Vėliau pradėjau rašyti didesnius kūrinėlius, miniatiūras. Turiu sukaupusi apie 300 eilėraščių ir kitų kūrinėlių.

 

 

 

 

Šypsokis net jei negavai gėlių,
Net jei tave pamiršo artimi,
Pavasaris viltim į širdį grįžta...
Šypsokis, nes tu moteris esi.

Tik tu gali suprast, atjaust, paguost
Mažutį vaiką, kai liūdna širdelė,
Tik tu gali visa širdim pajust,
Kaip verkia beržas prie dulkėto kelio.

Tu – moteris. Stiprybė tu namų,
Tu – uostas šilumos, ramybės, gėrio.
Kantrybė tavo kaip dangus nakties
Bekraštis ir žvaigždėm nusėtas.

Todėl šypsokis, moterie žavi,
Net jeigu šiandien negavai gėlių.
Gyvybės žiedas amžinas esi...
Gražiausia - tai pavasaris ir tu!

Žodžiai, žodžiai, žodžiai...
Kartais nebylūs, kartais prašantys.
Žodžiai džiaugsmu prabylantys,
Kartais ir skaudžiai badantys.

Žodžiai lyg paukščiai lekiantys,
Kartais ir akmeniu krintantys.
Kartais širdy sušąlantys,
Kartais eiliuoti prašantys.

Kartais jie švelniai glosto,
Kartais erškėčiais bado.
Žodžiai, tie mano žodžiai
Lyg vėjo nešami lapai.

Žodžiai dainoj prabylantys,
Žodžiai lopšinę šnabždantys.
Būna jie kartais nebylūs,
Tarytum grindinio akmenys.

Apsvaigino mane šitas kvapas -
Medžio pumpuro, beržo sulos,
Skaisčiai mėlynos akys žibuoklių
Ir varnėno daina ant šakos.

Užliūliavo mane paukščių trėlės,
Baltas gandras ant klėties senos,
Obelų pražydėjusių dvelksmas,
Vyšnių puokštės virš mano galvos.

Ir einu nuo kvapų aš apsvaigusi,
Nuo žiedų ir nuo lauko gėlių,
Beria vyšnios man žiedus po kojų,
Krenta snaigėm ant mano delnų.

Kada po sniego dylančia marška

Prabudęs krebžda javo daigas,

Kai įsupa beržų viršūnes linksmas vėjas,

Tiesiog jauti, kad jau artėja laikas,

Kai žemė, nusipurčius dangalą žiemos,

Prabus naujam gyvenimo etapui.

 

Ir su naujom viltim, švariom akim

Sutiksim paukščių grįžtančių eiles,

Širdim klausysim vyturio giesmių,

Suskambusių virš tėviškės laukų.

Ir virpančia širdim lyg lauktum šventės,

Skubėsim su pavasariu gyventi.

 

Įkvėpkim salsvo beržo kvapo pilna krūtine,

Šalpusnio žiedo laukim prasiskleidžiant,

Melsvos žibutės pamiškio šlaite,

Švelnaus „kačiuko“ karklo šakose,

Pūkuoto (jį taip norisi priglausti!)

Ir spindinčio lyg pirmas meilės jausmas.

Sutelpa į metus jaunystės godos,
Dienų branda rugiagėle pražydus,
Sidabro gijos iš voratinklių rudens
Ir vasaros griežlė javų lauke paklydus.

Rikiuojas metai tarsi medžiai pakely –
Vieni aukšti, liekni, kiti - kuproti.
Čia kvapnūs lapai skleidžiasi žali,
Čia šakos plikos ir storai šerkšnotos.

Sueina ir išsiskiria keliai,
Kažką atrandam, dar daugiau prarandam.
Likimas šiandien geras, ryt rūstus
Kantrybę ir stiprumą mūsų bando.

Nusišypsok ir saulė nusijuoks

Vėjelis švelniai tau paglostys plaukus.

Šypsokis tu, o Moterie žavi,

Pavasarinės šventės šios sulaukus!

 

Šypsokis, net jei negavai gėlių,

Net jei tave pamiršo artimi.

Pavasaris viltim į širdį grįžta...

Šypsokis, nes tu Moteris esi.

 

Tu Moteris – ramybė namuose.

Tu uostas šilumos, jaukumo, gėrio.

Kantrybė tavo, kaip dangus nakties,

Bekraštis ir žvaigždžių nusėtas.

 

Tik tu viena gali padėt, atjaust, suprast

Mažytį vaiką, kai neranda kelio.

Tik tu gali visa širdim pajust,

Ką šlama beržas prie vingiuoto kelio!

 

Todėl šypsokis Moterie žavi,

Net jei šiandieną negavai gėlių.

Gerumo uostas amžinas esi.

Gražiausia tai – pavasaris ir Tu.

Mano gimtinė – gluosnis pasviręs,
Beržas svyruoklis, liepa kvapni.
Ievos baltutės svyra lig žemės...
Gimtinė mano – ji nuostabi.

Neša Dubysa vandenį skaidrų,
Giesmės lakštingalų svaigina naktį.
Rasos sidabro krinta ant rankų,
Žaros rytinės nušviečia dangų.

Žemė garuoja šviežaus arimo,
Darbščiam artojui vyturio liaupsės,
Šalpusnio žiedas aukso skaistumo,
Tėviškės meilė – gražiausias jausmas.

 

„Už Raseinių ant Dubysos, teka saulė, teka...“

Rodos, imsi ir išgirsi raseiniškę šneką.

Pamatysi, kaip mergaitės pievų gėles skina,

Nusipynusios vainiką kaseles dabina.

 

Kur už upės miškai tamsūs ir lygūs laukai,

Tolumoje matos aukšti milžinų kapai.

Ten lietuvis susimąstęs juodbėrį balnoja,

Kalaviją  aštrų šveičia – priešą vyt galvoja.

 

O štai pilį samanotą, ežerais apjuostą

Pamatysi lyg patekęs kiton laiko juoston.

Plauna bangos Trakų pilį, rausvą mūro pynę.

Matė sienos akmeninės Vytauto galybę.

 

Ten, kur Baltija putoja, ant Birutės kalno

Dar ir šiandien žmonės girdi stebuklingą dainą.

Teka Minija nuliūdus – jai krantų pagailo

Gaila ąžuolo galingo, žadančio jai meilę.

 

Tik Maironis taip gebėjo aprašyti viską,

Kad perskaitęs pasijaustum pabuvojęs visur...

Mamai

 

Tušti laukai, nutilo paukščių trelės,

Voratinkliai plazdena blyškūs, balzgani,

Beržai linguoja palei pilką kelią,

Šakom plikom į dangų remdami.

 

Nutilęs kaimas, tik pro rūką girdis –

Sutrinksi dangtis šulinio ar girgžteli svirtis.

Ir vėl ramu, tylu po rūko skraiste

Ir nesuprasi, vakaras, o gal diena dar vis.

 

Tik lenkia nuovargis pečius, širdis pavargus

Ir kojos sunkios taką mina palengva.

Gana, užteks, jau pavargai, Motule,

Palinkusi po rūpesčių našta.

 

Prisėsk prie stalo – atnešiau arbatos,

Nuglostysiu rankas tau, mylinčiu žvilgsniu.

Dėkosiu tau, kad tu esi brangioji.

Padėsiu aš tau eiti rudenio taku.

 

Abi klausysim paskutinio gervių klyksmo,

Gėrėsimės auksinio klevo gražumu.

Laikysiu tavo ranką kaip vaikystėj.

Laiminga, kad tave dar vis turiu.