Buvo metas toks gražus jaunystės,
Kai tave, o meile, sutikau,
Būti man toks mielas tu žadėjai,
Siautuly tos laimės apsvaigau.

Meilė ta taip greit tolyn nuskriejo,
Siautulingų vėtrų sūkury,
Kas gi man tos meilės pavydėjo,
Pasakykit žmonės jūs geri.

Kai dabar viena prie tuščio kranto
Stoviu ir į tolumas žiūriu,
Gal žuvėdra skrendanti supranta,
Ką praradime šitam turiu.

Ilgesys didžiulis toks lig begalybės,
Rodos, net širdis tuojau sustos...
Gal dar bus lemtis dienų tuštybėj
Paskirta ir man iš psalmės tos.

Komentuoti