Vis rečiau besugrįžtam visi,
Takas laukiantis samanom želia,
Tik griežlė garsiai šaukia vaikus
Ir ievos nubąla prie kelio.

Bet sugrįšim, dar grįšim visi
Vienukart į tą paliktą sodžių,
Bus diena ir padangė šviesi,
O širdys kalbėsis be žodžių.

Ir spurdės vėl danguj vyturys,
Plaukus paliktas vėjas kedens,
Eisim prie želiančio šulinio dar
Atsigerti vaikystės vandens.

Komentuoti