Genovaitė Koriznienė

Užaugau Panevėžio rajono Mėtytinių kaime. Ramygalos vidurinėje mokykloje baigusi 8 klases, išvykau mokytis į Šeduvos žemės ūkio technikumą, čia įgijau zooinžinierės specialybę. Daug metų dirbau žemės ūkyje.

Pastaruoju metu gyvenu Kupiškyje, esu verslininkė.

Eilėraščius kuriu nuo paauglystės. Man tokio tylaus išsipasakojimo reikia iki šiol.

Išleistos knygos: „Delnų šiluma“ (2011), „Skrendančio paukščio tyloj“ (2014).

 

 

 

 

 

 


Buvo metas toks gražus jaunystės,
Kai tave, o meile, sutikau,
Būti man toks mielas tu žadėjai,
Siautuly tos laimės apsvaigau.

Meilė ta taip greit tolyn nuskriejo,
Siautulingų vėtrų sūkury,
Kas gi man tos meilės pavydėjo,
Pasakykit žmonės jūs geri.

Kai dabar viena prie tuščio kranto
Stoviu ir į tolumas žiūriu,
Gal žuvėdra skrendanti supranta,
Ką praradime šitam turiu.

Ilgesys didžiulis toks lig begalybės,
Rodos, net širdis tuojau sustos...
Gal dar bus lemtis dienų tuštybėj
Paskirta ir man iš psalmės tos.

Valtis plauks, tols ir tols ji
Nuo kranto smėlėto,
Tolumos šauks. Svaja nemari
Skleis užuolaidą laiko gėlėtą.

Taip seniai tavęs aš nemačiau,
Jau prailgo ir dienos, ir naktys,
Laukiu aš, o tu grįžki greičiau,
Juk negalim viens kito netekti.

O ta valtis vis plauks ir plauks,
Tols ji nuo kranto ir tols,
Ilgesys susitikti vis šauks,
Soduos obelys vėlei nubals.

Taip ilgai aš tavęs nemačiau,
Jau prailgo ir dienos, ir naktys.
Laukiu aš, o sugrįžki greičiau,
Juk negalim viens kito netekti.

Neturiu šiandien vynuogių vyno,
Neparneš jo man niekas,
Gerai bus pernykštis - pienių,
Išgersiu, prieš pavirstant į nieką.

Tegu bus paskutinis skonis -
Nesaldaus gyvenimo prieskonis,
Lyg visa ko susilydęs aitrumas.
Nutolstant pro žmones, liekančius.

Gyvenimo bedvasio dulkinos spalvos,
Lyg atnašautas po laiko grožis.
Nudilgys akis atmintim,  nudilgys
Prisimiršęs erškėčių laukinių grožis.

Vis rečiau besugrįžtam visi,
Takas laukiantis samanom želia,
Tik griežlė garsiai šaukia vaikus
Ir ievos nubąla prie kelio.

Bet sugrįšim, dar grįšim visi
Vienukart į tą paliktą sodžių,
Bus diena ir padangė šviesi,
O širdys kalbėsis be žodžių.

Ir spurdės vėl danguj vyturys,
Plaukus paliktas vėjas kedens,
Eisim prie želiančio šulinio dar
Atsigerti vaikystės vandens.

Vakaro prietemos ūkanom blausias,
Akys saulėlydžio rubiną semia,
Sėdi gyvenimas, upės išplautas, ir klausos,
Nežemiškas grožis vaikšto po žemę.

žolės nusilenkia tylai - diena išlydėta...
Taip jos kas vakarą tyli ir klausos,
Ką šiandien po galva teks pasidėti,
Sutemos mano, sutemos blausios.

Pasiruošiau kavos,
O balkono stikluos
Spinduliai paskutiniai
Saulėlydžio grožį linguos.

Nuo viršūnių pušų
Priartės pamažu
 Šešėliuota naktis 
Visiškai nekviestoji.

Nebėra jau dienos
Ir tavęs čia nebus,
Tik saulėlydžio gaisras liepsnos,
Atsimušęs į lango stiklus.

Kai rudenio motyvas
Židinio kaitroj šmėžuoja,
Paimsiu taurę vyno
Beprotiškiausios rubino spalvos.

Lai mintys mano padrikos
Po laiko prieblandą klajos.
Kvepės jau džiūstantys pelynai
Tokios gražiai pilkos spalvos.

Pakils į dangų pilnaties akis,
Širdies mušimas sutankės...
Iš tolumų atplauks mintis
Tokios gražios gyvenimo sakmės.

 Stovim tavo sodyboje mes
                      Rodos, grįši ir tu neužilgo,,,
                      Žinau, tas laukimas tavęs neparves,
                      Ašara skruostus suvilgo.
Blizga plienas to dalgio ant sienos,
Norisi net prisidengti akis,
Tie rytai, kai išeidavai pjauti tu šieno,
Šiandien mums - tobula praeitis.
                       Šiandien mes - tie vaikai jau suaugę
                       Sugrįžom širdim į tavo rugpjūtį.
                       Parimot dar po palikta saule,
                       Paklausyti aidų anos rugiapjūtės.
Nors išplukdė tave jau gyvenimo burės,
Čia lig šiol vis dar žydi ir gūra
Pradalgiais, lyg bangom, nuvilnydavę pievos,
Gyvenimui meilės nesenkanti jūra.
                       Tolsta, nutolsta gyvenimas tavo,
                       Atminty dalgiais blyksi tava rugiapjūtė,
                       Dienos, javų pradalgiais nulingavę...
                       Šiandien leisk su tavim atminimuos pabūti.

Laikas mūsų skubus
Tarp įvykių ir praradimų.
Laikas - svarbi jungtis
Tarp mirties ir gimimo.

Viskas sukasi laiko matu.
Laikas vakar ir šiuo metu.
Laiko matu nuo mažo link seno,
Laikas nukerpa atkarpą,
Kurioje mes gyvenam.

Laikas - koks jis svarbus.
Laikas būsimas ir laikas jau menamas.
Eis laikas, kurio jau nebus
Mūsų gyvenime.

Sugrįžimų ratu
Atgal – į medį,
Į molį,
Dulke sausa
Vėjo saujoj – į tolį.
Kur kraujažolių šaknys
Kadagyno pavėsy
Mojuoja iškėlę
Kepurę baltą...
Prikelkit mane
Į ten, kur neskauda –
Į šviesųjį skliautą.