Genovaitė Koriznienė

Užaugau Panevėžio rajono Mėtytinių kaime. Ramygalos vidurinėje mokykloje baigusi 8 klases, išvykau mokytis į Šeduvos žemės ūkio technikumą, čia įgijau zooinžinierės specialybę. Daug metų dirbau žemės ūkyje.

Pastaruoju metu gyvenu Kupiškyje, esu verslininkė.

Eilėraščius kuriu nuo paauglystės. Man tokio tylaus išsipasakojimo reikia iki šiol.

Išleistos knygos: „Delnų šiluma“ (2011), „Skrendančio paukščio tyloj“ (2014).

 

 

 

 

Sugrįžimų ratu
Atgal – į medį,
Į molį,
Dulke sausa
Vėjo saujoj – į tolį.
Kur kraujažolių šaknys
Kadagyno pavėsy
Mojuoja iškėlę
Kepurę baltą...
Prikelkit mane
Į ten, kur neskauda –
Į šviesųjį skliautą.

Upelio linksmo srovele
Gyvenimą aš tau išpiešiu –
Tokį nepaprastai laimingą
Ir begaliniai šviesų.

Nebus jame tamsių spalvų –
Jos protėvius nuolat lydėjo,
Nupiešiu saulę tavo akyse
Ir prisodinsiu orchidėjų.

Per daug pilkų spalvų erdvėj,
Pilki paukšteliai ratą suka...
Tegu gyvenimas spalvotas bus
Kaip kaimo pamiškėlės atvirukas.

Daug nusikaltusi gamtai
Per žiemą ilgoką
Medžio kūną, gan tvirtą,
Dūmais paleidau. Nebeima juokas.

Ir kas man dabar iš to?
Apraudu aš medžio likimą...
Kartais juk tenka kažką aukot
Kitų išlikimui.

Laikas skuba ir nėr jau žiemos,
Žygiuoja pavasaris kloniais,
O aš mintyse kankinuos,
Girdėdama degančio medžio dejonę.

O, medi, tavo šiluma žiemą iškentus,
Į pavasarį jau be tavęs einu.
Turiu pelenų dvi saujas –
Saujas dvi pelenų.

Grįžau į tėviškę, kur nebuvau seniai,
Čia, rodos, girdisi tylus kalbėjimas,
O vyšnių sužydėjimas – baltai, baltai...
Nerimsta paukščių paliktų čiulbėjimas.

Ugnies kaitra ir vėl prie rankų grįžta,
Į krosnį degančią primetus malkų,
Ir duonos kvapas tolimos vaikystės,
Kai motinos ranka ant stalo dėjo valgį.

Pakvimpa karštas viralas mamos...
Ar kas galėtų visa tai atstoti!
Galėčiau daug ką atiduoti aš,
Jei būtų leista šitai pakartoti.

Sielos žingsneliu dulkėtu
Sugrįžau vėl prie pradžios.
Prie akmens ir paliktos ugnies.
Pakėlus akis į boluojančius beržus,
Dėkoju aš jiems už pavasario sulą.
Žiūriu į savo du suglaustus delnus,
Lyg matyčiau savosios širdies sudužimą.
Žieduotom pakalnutėm pakvimpa
Pro šalį lekiantis vėjas –
Čia viskas į vieną keistai susiėjo:
Perregima naktis, žodžiai ir lūpos,
Ugnis ir medis, ir saulės gerumas,
Kuris būna ankstyvais rytais...
Ir, rodos, pareis vėl visi vienukart –
Visi, čia gyvenę, išėję pareis.

Aukštas, aukštas dangaus mėlynumas,
Žemė derliumi sotinti žmogų prisiekia,
Žemės ir grūdo graudus artumas
Subėga į duonos riekę.

Prisėdau pavargus kadais ant vagos –
Susieina čia viso pasaulio gerumas,
Kepurę ant kelių dedu nuo galvos –
Toks aiškus žmogaus ir žemės artumas.

Čia daigas jauno sodo ir lizdas vyturių,
Toks džiaugsmas didelis diena dienon,
Tą džiaugsmą klevo sultimis geriu –
Taip norisi stebuklą tą sudėt dainon.

Čia žemės gyvastis ir šitokia šviesa,
Ir toks gražus švytėjimas dangaus!
Delnais prie grumsto glaudžias paslaptis
Tą žemę šitaip mylinčio žmogaus.

Kai dienos plaukė debesų laivais,
Kai meilės medų kibirėliais sėmėm,
Kai savo pažadus man dalinai,
Mes džiaugsmą ir dalijomės, ir ėmėm.

Kaip gerai, kad buvo dviese gera,
Kaip šaunu, kad dviese nemažai nuėjom,
Kaip gerai, kad laimės nestokojo aitvarai,
Tik gyvent abu labai skubėjom.

O dabar kadais mus nešę vėjai,
Plaiksto nudėvėtą meilės burę...
Daug gražių spalvų kely apsidėvėjo,
Bet jau turim tai, ką turim.

O kaip žiūrėjome ilgai
Dangun užvertę galvas
Ir skrido žąsys vis tolyn,
Tik liko jų bežodis aidas...

O koks ten vėjas pūtė pro šakas?
Siūravo pušys už tėvų sodybos,
Prigludę samanėlių patale,
Stebėjome, kaip paukštis klykia.

Ir išsiskirstėme visi. Kas sau,
Tėvai suseno, medžiai krito,
Dažnai čia tik mintim grįžau,
Ieškojau tako ir pirties, ir liepto

Per akmenuotą sraunųjį upelį,
Kur švietė dugnas ir žuvis skaičiavom,
Tą laiką aš nešu kaip aukso smiltį
Per nuosavas audras krūtinėj savo.

Prabėgo laikas, nunešė svajonę,
Metus skaičiuoju ir ilgiuos gimtinės.
Kai džiūsta pievoj nupjauta žolė –
Širdis suvirpa, tėvus prisiminus.

Gimtinės šulinio vandens
Pasemk tuo kibiru, kuriuo
Ir gert, ir praustis senolis sėmė.
Šiandieną kelio dulkes plausiu,
Kurios taip apnešė,
Kad vos beparėjau namolio.
Graudus pavakarys...
Po liepom žydinčiom
Tvora prigludo atsirėmus...
Ir kokio gėrio žemėje ėjau ieškot,
Tarytum tikras blūdas.
Bet neramus jau toks
Yra šios žemės vaiko būdas.

Gal dar išgert kavos va taip, susėdus,
Ir pažiūrėt pro langą į kitus?
Ir pasidžiaugt, kad skanūs buvo pietūs,
Kad turime jau eit. Ir aš, ir tu.

O su mumis – tas rudenio artumas,
Ta kito laiko nuojauta širdy,
Kai keistą vėjo rankų išdidumą,
Pajaučiam taip arti.

Kažkas keistai į atmintį surašo
Net ir trumpos minutės dūžį,
Ir žiūrim į belapio medžio ašį,
Kaip vėtrai rodo savo dūšią.