Vida Kaulakienė

Regis – nė negyvenau, tik ant stalo šūsnys eiliuotų ir neeiliuotų tekstų... ne visi jie beverčiai. Kiekvieno vertė – pagal išgyventą laiką... Ne vieną šimtą tapybos darbų išleidau po pasaulį. Ilgesys grožio, švelnios šviesos, kuri daugiau buvo vizija, sukūrė tuos tekstus.

Kai suspaudžia saviti neišsipildymo gniaužtai, ar ilgesys to kažko, gydausi žodžiais ant popieriaus...

Knyga „Šimtas šilumos blyksnių“ 2005 metais per šventę „Panevėžio literatūrinė žiema“ pelnė Uršulės Tamošiūnaitės vardo literatūrinę premiją, 2002 metais Kelmėj vykusiame kuriančių kultūros darbuotojų suvažiavime – prizinė vieta už poeziją, Karolio Širvinsko konkurso „Baltojo balandžio sugrįžimas“ – laureatė (Ukmergė, 2012). 

Vėl rugsėjis, bet nebesopa širdies,
Jau negailiu, kaip gailėjau
Jaunyste patvinusių metų...
Išplakė vėjai, kad nebejausčiau kaltės
Praeitim subrandintų krištolo ašarų.

Rugsėju veda kelias vienatvės pilkos
Taip jau mums lemta, taip vakarėja gyvenimai...
Gęsta veidai ir šypsenas slepia ūkuos
Blogis ir gėris – sutrina prieskonių gemalus...

Ir nereikės šiltos vakarinės sriubos,
Košių, spirgučių, kremų – lyg katino ašarų...
Gal kas žodelį numes laiškų pūgoj?..
Gal pasijusi kely į dangų, drobėje nešinas?..

O kaip gyvena tavo antrasis aš –
Mintys brandintos ant vakarėjančių vasaros rūbo?
Taip nelauktai rugsėjai pamiršta klaidas...
Gal pažadėtoji žemė – ne į tą pusę pasuko...

Sapno likučiai,
įkritę į laikrodį...
Advento skersgatviai,
klibančios tvoros,
Durys išlūžusios,
Laiko pagaliu užremtos.
O tu kerštauji
už pastovumą.
Vieta ir laikas
sapnu pavirsta...
Krusteli pirštai,
pakulų gūžtoj...
Pameni, – pamečiau
švarų keiksmažodį.
Taip man ir reikia...
Taip ir norėjau! –
Sapną ir laikrodį
dėt natiurmortan,
tyliai palietus
Likimo kortą...
Advento skersgatviu
pasižmonėjau.
Nieko nelieka...
bent jau – neverta...

Tavo akių šviesoj –
uždegu žiburį
Mano meile, gražuole,
švytuoklę įsupus širdies...

Tavęs stigo –
lūžtant toliams –
Spragsint ugnį jaučiu
nuodėmės...

Šyla pirštai ir tolsta miglos...
Gal priglusti arčiau širdies?..
Geria muziką alkanos stigmos
Dar... lašelį aitrios lemties...

Įpilk dar absento

iš Tos atminties atvirukų,

iš kartaus žalio pavasario

bruknienojų ir ąžuolynų

gelsvėjančių metų pasitikėjimo.

Tikėjau Tavim, labiau

nei šveicarišku laikrodžiu

visi mechanizmai

genda, deja, mano gyvenime...

Dar liko sveika žalia

kartaus absento taurė

šaltoj, jau apgriuvusioj menėj...

Užkūrusi ugnį –

supyliau žalios gyvybės tekėjimą...

Gal tu nežinojai,

kokia gili

amžinoji taurė?

Kai įsileidau paskutinį vyrą,
dvelkė švaria Jo nuodėme...
Vaivorykštė švytėjo
atvirumo lėkštėj...
Padaviau Jam ranką,
paliečiau skruostą,
nuvedžiau prie stalo...

Suvalgė vaivorykštę,
lyg duonos pritrupino...
Sutaršė, išbarstė spalvingą
įvaizdį...
Ach, tu, kvailyste...
Negausi mėtų arbatos, –
Nelauk!

Mano vėsios vizijos rankos

apglėbia tave per liemenį...

jau ne prašau, jau klaupiuos, –

aplankyk!

Nužydėjo medžiai,

sužaliavo būties prakartėlės –

aplankyk!

Kol nekrenta lapai,

kol auksinėj šviesoj

nebrandina ruduo dienų...

Trumpėjančio laiko gelmėj –

aplankyk ne mane –

mano vieškelius,

kad žinotų laukai,

koks Tu laukiamas! –

Kai rankos pakels

vėsią netektį...

žiedai – taps vašku,

o bitės čia – neatskris...

...baltais vienišumo drabužiais
mūsų pavasariai...
vėjai neša paskutines dienelių
žiedadulkes...
Geltoni moliniai indai
pripildyti metų prasmės.
Meilė visumai – rudenį kalba.
Aukščiausiam pakylėjime –
nutrūkstanti giesmė...
Gimtųjų langų atspindy –
sodas užleistas kitiems...
Jau baltais vienišumo drabužiais.
Žibuoklėm papuoši kasas...
Tegu gieda paukščiai,
tegu nenutyla...

Tokia širdies tyla

gegužis baigias

lietaus rapsodijos

klavyrais

bėgioja paskutinio geismo

išmintis...

saulėlydis formuoja kryžių –

kryžkelėj senoj..

 

Eini tolyn,

nes šitas kelias

tau jau nebetinka.

Tokia tyla...

gegužiai baigėsi tavy

ir niekas neateis užtart

po kryžium

perskeltos ir

nusiritusios širdies...

Taip jau lemta – mes prasilenkiame
viltimis ir pavasarių lūkesčiu...
Pilnatim, įžiebusia dagtį,
varinio vakaro rūpesčiu...

Akvarelėse šakos šokančios –
Po sprogimo – pavasariais supasi...
Audromis tavo gėlės dvelkiančios –
Užkeikimas man – tavo lūpose...

Akyse jau tolis, – ne gailestis...
(Branda mus visgi pakeitus!)
Be jaudulio užveriam meilę –
Virš išaugto jaunatvės kraičio...

Taip jau lemta, – laikas išgydo
Nesuprantame ir... be atsakymų...
Pasodintos jau liepos giraitėj –
Paskutinio aukojimo vakarui.

Geriau, kad nežinotum,

kai po manęs užgęsta šviesos...

pilkas laukų nuovargis

nuslenka kalvomis...

žvaigždžių galia,

viršum dirbtinio

miesto jauko,

kurčia viltis –

balandžio pumpuruos –

gašloka karstosi

pūkinė prietema...

Geriau, kad nežinotum,

kaip pilnatį renku po lašą,

pavasarinio šilko pragmatizmą

siuntinėju (Tau!).

Tas aklų bangų čiužėjimas!

geriau, kad nežinotum –

sunku netekt švarios širdies.