Regina Sagulina

Eiliuoti pradėjau dar studijų metais. Rašau nedaug ir nepastoviai, su mažesnėmis ar didesnėmis pertraukomis. Rašau gamtos, žmonių tarpusavio santykių ir meilės temomis. Mano kūryba publikuota rajoniniame laikraštyje.          

Dirbti teko įvairius darbus, tame tarpe ir pedagogo. Šiuo metu nebedirbu, todėl pagal galimybes stengiuosi laiką leisti naudingai, turiningai ir įdomiai.

 

 

 

 

 

Purios, baltos dienos
Ramios, šviesios naktys.
Tokia mėnesiena –
Galima apakti.
Nesimiega niekaip:
Mintys raizgos, pinas...
Galvoje šią naktį –
Tikras sąšlavynas.
Širdy atsivėrė
Smegduobė didžiausia
Ar likau gyva dar,
Niekas nepaklausia.

Ne man švelniai tari tu „Labas rytas“!

Ne man šypsaisi, ne mane bučiuoji,

Ne mano akys žvelgia į tave,

Ne su manim leistas naktis sapnuoji.

 

Ne man žadi žvaigždėtą dangų,

Visus – ir dvasios ir kitus – turtus,

Ne mano lūpos liečia veidą brangų,

Ne man tu atkeli vartus.

 

Ne dėl manęs tau širdį gelia,

Tavų svajonių aš neaplankau,

Tik man vis viena labai gera,

Kad tave tokį sutikau.

Aš nutariau šiandieną būt laiminga,
Linksma būt, džiaugtis ir kvailioti
Ir optimistams tapt sava,
Svajonių debesim skrajoti...

Gyvenimui juodų dažų pritrūko –
Paletėj jo vien šviesios spalvos liko
Tik... išsisklaidė ryto rūkas
Ir sapnas nuostabus išnyko...

Rudeninė pūga – 

Lapai sukas ir krenta,

Vėjas gainioja juos

Ir šokdina linksmai.

 

Rudeninė migla – 

Kai voratinkliai skrenda

Ir saulutė dar šildo,

Nors šykščiai, bet švelniai

 

Rudeninė naktis – 

Kai dangus toks beribis,

Prisagstytas žvaigždžių

Iki skausmo gražių.

 

Rudeninė viltis – 

Kai taip noris gyventi,

Nors gyvenimas eina

Anapus pamažu.

Naktis užgeso
Brėkšta rytas
Dangus rausvėja, bunda paukščiai
Atsėlina nauja diena
Su savo rūpesčiais, problemom
Džiaugsmu, skausmu
Gerom naujienom
Blogom taip pat
Skambučiai, pokalbiai, kava
Sugautas žvilgsnis,
Juokas, ašaros
Ironiškas šypsnys
Atodūsiai ir bučiniai
Susitikimai ir išsiskyrimai
Draugai matyti jau kadai
Pavydas, neapykanta, sėkmė,
Prisiminimai, viltys, pažadai
Pasiektos pergalės ir abejonės
Pagieža, nuoširdumas, ilgesys
Nusivylimai, baimė ir svajonės
Savigrauža, orumas, spindesys
Dar nebaigti darbai, nepasakyti žodžiai
Neišsipildę norai, neišgirsta daina
Kiek daug sutilps į šitą laiko blyksnį
Ir vėl išauš nauja diena...

Padovanočiau tau save,

Savas naktis ir svajones,

Nutolusią neišmylėtą meilę,

Viltis, švelniausias glamones,

Svaigias naktis ir ryto saulę.

Padovanočiau tau save,

Vaiskius pavasarius ir rudenį,

Padovanočiau tau save – 

Tik tu ateiti nesiskubini.

Sako, kad meilės nėra,
Kad ji tris metus tegyvena.
Sako, kad meilė – liga,
Kad chemija ji ir pramanas.
Sako, kad meilė akla,
Kurčia ji – nemato, negirdi.
Sako, kad meilė kančia
Ne vieną sudaužiusi širdį.
Sako, kad meilė jėga –
Prikelia žmogų, sparnus dovanoja.
Sako, kad meilė – bėda,
Jei ji be atsako, jei be rytojaus.
Sako, kad meilė kvailystė,
Sapnas iš dyko buvimo.
Sako, kad meilė – jaunystė,
Kūno ir sielos arimai.
Sako, kad meilė gera,
Kad ji grąžina tikėjimą, viltį.
Sako, kad meilė žiauri,
Negailestinga, prišaukianti mirtį.
Sako, kad meilė tyra,
Skaisti lyg pavasario saulė.
Sako, kad ji parsiduodanti,
Pilna išdavysčių, intrigų, apgaulės.
Sako – prie meilės priprantama,
Ji tampa dalim kasdienybės.
Sako, kad ji nesuprantama,
Šviesmečiai nuo realybės.
Sako, kad meilė turtinga,
Dosniai save dalijanti.
Sako, kad ji varginga,
Vien nuoskaudų ašaras ryjanti.
Sako, kad ji išdidi,
Laisva, nežabota, aistringa...
Sako, kad ji nuolanki,
Pavydi, nuobodi, įkyri ir aikštinga.
Sako, kad meilė didžiausia laimė,
Kam lemta būti jos sutiktam.
Sako, kad meilė – amžina baimė
Prarasti ją, būt paliktam.
Sako, kad meilė – iliuzija,
Miražas, pajaco kaukė.
Sako, kad meilės nėra,
Tik visas pasaulis jos šaukias...

 

Sodriai žalia žolė ir medžiai,

Vaiski dangaus žydrynė,

Alyvų kvapas toks svaigus

Ir saulė gintarinė.

 

Saldi lakštingalos giesmė,

Naktinio drugio šokis,

Praėjusių dienų versmė

Vers verkti ir kvatotis.

 

Paunksnė sodo gilumoj,

Sūpuoklės tingiai supas...

Taip laikas kapsi vienumoj,

Taip žemė amžiais sukas.

 

Tiek daug žvaigždžių – 

Dangus beribis,

Mėnulis sidabru užliejo žemę,

Sustingę medžiai rimtyje nakties,

Vėjelis jų šakas kedena.

Didžiulės pusnys,

Raštai languose,

Po kojomis praeivio gurgžda sniegas.

Dėkoju Dievui mintyse –

Didesnio grožio nesukūrė niekas.

 

Nejau daugiau nebepamilsiu,

Basom žole nebelakstysiu,

Ir pasitinkant ryto saulę,

Jau niekas nekuždės: myliu.

Gėlių žiedai ne man skirti bus,

Kvapai jų nesvaigins, nedžiugins,

Akių nebeužtrauks migla,

Nesigerėsiu dviese mėnesiena,

Nebenutvilkys žvilgsnis geidulingas,

Širdis neims pašėlusiai daužytis,

Nuo rankų nekantrių prisilietimo.

Rytai nebekvepės alyvom

Ir sidabrinės lietaus stygos

Nebepakvies braidyti po balas.

Ne man gros Mendelsono maršą.

Ne savo šoksiu vestuves...

Nejau daugiau nebepamilsiu?