Mes skaičiuojam metus

Lyg brangiausius turtus.

Ir ne sykį į veidrodį žiūrim.

Taip slaptai, nelauktai

Jau pabalo plaukai

Ir raukšlelę ne vieną jau turim.

 

Atsistoja greta

Ar sūnus, ar dukra

Ir regi juose savo jaunystę.

Kur nubėgo jinai,

Kur vingiuoti takai, 

Kuriais eita, svajota ir klysta?

 

Visko buvo... Tikrai...

Gal per daug, per mažai?

O tiek, kiek reikėjo, kiek davė?

Tad branginkim metus,

Tuos didžiausius turtus,

Neišmainę, pigiai nepardavę.

Komentuoti