Vida Palionienė

Pati nežinau, iš kur tie eiliavimai atsiranda. Rimčiau kurti pradėjau jau studijuodama tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute. 

Eilėraščiai, eiliuoti sveikinimai, scenos vaizdeliai mokinukų vaidinimams pylėsi lyg iš gausybės rago. Per visą gyvenimą esu parašiusi apie 400 eilėraščių, apie 12 scenos vaizdelių vaikams ir suaugusiems. Brandžiausi kūrybos metai prasidėjo nuo 1985 m. Kūrybos tematika įvairi – nuo proginių posmų iki vidiniais išgyvenimais alsuojančių, kaimo, gamtos vaizdais pamargintų eilių. Visa kūryba telpa penkiuose sąsiuviniuose ir keliuose aplankuose.

Įsivaizduok – pernakt pasnigo!

Oho, gi kaip gražu aplink!

Jokio takelio nebeliko...

Greit kastuvėlį pasiimk!

 

Takelis vienas... Bet jo maža – 

Tik pėsčiomis praeit.

Nukask takelį į garažą – 

Juk Tau mašinos reik!

 

Takai, takeliai... Ach, kaip gera!

Bet tai tik sniegas juk!

Nukask į širdį Tu takelį,

Linksma, laiminga būk!

 

O jeigu vėl pasnigs? Ką veiksi?

Nespėsi juk, suprask –

Na, gal tik gamtai įsiteiksi...

Kas mūs takus nukas?

 

O gal tebūna takas baltas?

Juk jis toks nuostabus!

Ir te nebus širdužei šalta,

Kai grįši į namus.

O mano Lietuva – tai senas gimtas sodžius,

Vaikystėje išvaikščioti takai

Ir sutiktas kiekvienas mielas bočius,

Ir svyrantys balti balti beržai.

 

Dar mano Lietuva – melsvi linai prie kelio

Ir brėkštantys rausvi rytai,

Ir  namų link vingiuojantis takelis,

Ir paukščių giesmės, ir balti gandrai.

 

Nebūtų Lietuva, jei rūtos nežaliuotų

Ir dainos neskambėtų po langais,

Jei ežeruos valtelės nelinguotų,

Neaugtų ir nekrykštautų vaikai.

Kaip sunku Tau surasti žodžius,

Kurie tiktų prie Tavo švelnumo,

Kurie būtų lyg vėjas gaivus

Ir sušildytų sielą ir kūną.

 

Kupina Tu svajonių ir meilės,

Tavyje žydi gėrio žiedai.

Ir rikiuojasi nuostabios eilės,

Kai Tave ir girdi, ir matai.

Visos natos į paradą

Gamą už rankutės veda.

Niekas nenurimsta vietoj,

Šokinėja lyg balete.

 

Do re mi fa sol la si

Kopkime aukštyn visi.

Nusileiskim palengvėle.

Pailsėkim mažumėlę.

 

O paskui, atgavę žadą,

Ruoškim vėl natų paradą.

Kopkime visi į kalną, 

Žvelkime į savo delną.

 

Štai gama ir surikiuota.

Daugel kartų padainuota.

Mokam rodyt, solfedžiuoti,

Su natom smagiai žingsniuoti.

Lai krinta snaigės į Tavo širdį,

Jos tokios lengvos, nesužeis

Ir tegul mato, tegul girdi,

Kaip meilę Tavyje paskleis.  

 

Neišdalink visos, lai lieka

Ir Tau pačiai, nes jos reikės.

Žinau – galėsi. Tik neimki nieko,

Kas Tau sunku, ne prie širdies.

 

Ir bus Tau miela, gera, šilta 

Nuo balto sniego, nuo minties,

Žinok – mylėti visiems skirta,

Ir neišvengsi Tu lemties.

Nepaklyski vėjuotoj nakty,

Neišeik iš namų pūgoms siaučiant.

Saugok ugnį namų židiny,

Tavo šilumą mes visi jausim.

 

Nesileiski į kelią viena.

Jis per tolimas gali Tau būti.

Pasiimki sykiu ir mane,

Dar nuo skliauto Vakarę žvaigždutę.

 

Pasitiksim sykiu vėl Naujus.

Gaivaus oro įkvėpsim. Pajusim,

Jog atėjo į mūsų namus

Kiti metai. Laimingi vėl būsim!

Sodžius ir senelis

 

Mielas lietuviškas sodžius,

Rankų darbščių numylėtas.

Teka sula į ąsočius,

Kvepia lanka jau gėlėta. 

 

Grįžta pavasaris žalias,

Žydi purienos ir plukės.

Vaikšto po kiemą senelis,

Visą amželį nuplukęs.

 

Jo pasodintam sode

Obelys žiedus jau krauna.

Eina taku žilagalvis,

Žiūri, šakas kaip nupjauna.

 

Pumpurus švelniai paglosto.

Žvelgia jo akys į aukštį.

Kiek nesudėta juk bluosto,

Skrista mintim, tarsi paukščio...

 

Sodas vėl kvepia, vėl žydi.

Bičių dūzgimas ramina.

Švelniai senolis palydi

Sodą, bites... taku mina.

 

Grįžta senukas prie namo.

Laukia suolelis, anūkai.

Daug ką supranta, išmano

Mūsų mielasis diedukas.

 

Baltas kaip sodas senelis.

Gelsvos galvelės prigludę.

Grįžta pavasaris žalias.

Žydi purienos ir plukės.

Spręsk iš posmų apie mane

Ir dainų, kurios širdį užbūrė.

Duok man ranką... Ir drąsiai eime

Į jausmų siautulingąją jūrą...

 

Nebijok – nenuskęsi joje,

Tiktai švelniai Tave užliūliuosiu.

Tad pirmyn! Ko gi lauki? Eime...

Pakely aš Tau dainą niūniuosiu.

 

Gal girdėta ji bus... Nesvarbu...

Tik norėčiau, kad širdį paguostų,

Kad užtektų abiems mums jėgų

Vėl sugrįžti į savąjį uostą.

Mes skaičiuojam metus

Lyg brangiausius turtus.

Ir ne sykį į veidrodį žiūrim.

Taip slaptai, nelauktai

Jau pabalo plaukai

Ir raukšlelę ne vieną jau turim.

 

Atsistoja greta

Ar sūnus, ar dukra

Ir regi juose savo jaunystę.

Kur nubėgo jinai,

Kur vingiuoti takai, 

Kuriais eita, svajota ir klysta?

 

Visko buvo... Tikrai...

Gal per daug, per mažai?

O tiek, kiek reikėjo, kiek davė?

Tad branginkim metus,

Tuos didžiausius turtus,

Neišmainę, pigiai nepardavę.

Aš sugrįžtu prie gimto namo,

Priglust prie tėviškės beržų.

Visi takai vaikystę mena

Ir, rodos, sulą vėl geriu.

 

Alyvų krūmas man linguoja,

Daržely linksta jazminai,

Širdis iš džiaugsmo uždainuoja,

Kaip gera būti vėl čionai..

 

Vaikystės mylimi takeliai -

Pamiršt jų niekaip negali,

Jie išvedė visus į kelią, 

Bet pasiliko mums širdy.

 

Aš sugrįžtu prie gimto namo,

Priglust prie tėviškės beržų.

Visi takai vaikystę mena

Ir, rodos, sulą vėl geriu.