Vida Palionienė

Pati nežinau, iš kur tie eiliavimai atsiranda. Rimčiau kurti pradėjau jau studijuodama tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute. 

Eilėraščiai, eiliuoti sveikinimai, scenos vaizdeliai mokinukų vaidinimams pylėsi lyg iš gausybės rago. Per visą gyvenimą esu parašiusi apie 400 eilėraščių, apie 12 scenos vaizdelių vaikams ir suaugusiems. Brandžiausi kūrybos metai prasidėjo nuo 1985 m. Kūrybos tematika įvairi – nuo proginių posmų iki vidiniais išgyvenimais alsuojančių, kaimo, gamtos vaizdais pamargintų eilių. Visa kūryba telpa penkiuose sąsiuviniuose ir keliuose aplankuose.

 

 

Giliai širdy sugulę brangūs žodžiai.
Net nežinau, kuriuos ištarti Tau.
Ar tuos, kurie taip myli, glaudžia, guodžia,
Ar tuos, kurių vis dar nesuradau.

Kokie tai žodžiai, jei gali, ištarki.
Aš juos priglausiu meiliai prie širdies.
Jei nežinai, tai nesistenk, nevarki...
Atėjus laikui, patys atskubės.

Jei prasilenktų jie kely, suprasiu.
Nepyksiu, neliūdėsiu, lauksiu vis.
Tik nenurimsiu, vis ieškosiu... Rasiu.
Kas ieško, atidaro tam duris.

Menu, kaip kvepia duona,
Ant ajerų kepta.
Platus ir ilgas kluonas,
O ajerai – šalia.

Balon įbridę rinkom
Ir nešėme glėbiais.
Ant ližės surikiuoti
Rinktiniai kepalai.

Laimė mėgsta tylą...
Apsupa ir myli
Tuos, kurie supranta,
Vienas kitą randa.
Laimė – tarsi Fėja,
Nuostabi guodėja.

Laimė saugo tylą...
Ji žvilgsniu prabyla.
Ji suranda kelią
Ir širdies dalelę
Neša ten, kur laukia,
Kur nedrąsiai šaukia.

Laimė randa tylą...
Ji širdim prabyla.
Glaudžiasi prie skruosto,
Nesumerkia bluosto.
Liūdintį ramina...
Laimė daug ką žino.

Lai skambės Tau melodija –
linksma, daugel kartų girdėta.
Bet kassyk vis kitokia –
nauja, širdimi palytėta.

Teužburs jos akordai –
ramūs, tylūs ir švelnūs,
Tu pajuski rankas,
pajusk mano ištiestus delnus.

Iš delnų aš siunčiu Tau
ramybę ir meilę.
Teateis pas Tave
netikėtai, savaime.

Apkabins lai pečius
švelnios, mylinčios rankos.
Visos dienos tebus
kasdienybėje brangios.

Pakuteno šalna žalią žolę...
Nepatiko, supyko žolė.
O ant mažo, menkučio atolo
Suspindėjo ledinė žvaigždė.

Saulė matė, tik nieko nesakė.
Spinduliukai suskubo žemyn.
Ir pakilo žvaigždė lyg plaštakė,
Nuplasnojo į dangų, aukštyn.

Niekis – tarė šalna. – Dar sugrįšiu.
Palūkėsiu lig ryto ankstaus.
Visą žolę žvaigždėm nusagstysiu.
Iš dangaus jos į žemę keliaus.

Spindi rytmečio žvaigždės ant pievos.
Mirguliuoja, pašlaitėm, rugiuos.
Baltos, baltos – lyg žydinčios ievos,
Lyg pavasaris grįžo laukuos.
Į ten     (Tėviškei)

Vakare mano mintys nuskrieja
Į namus, kuriuose šnabžda vėjas.
Į namus, kurie laukia ir tyli.
Nieks nelanko. Ir niekas nemyli.

Niekam durų atverti nereikia.
Nežinia, ar čia užsuka laikas?
Ar pakalbina vėjas dar sodą?
Ir kažin, kaip ten viskas atrodo?

Tolsta mintys. Pavargsta. Ir dingsta.
Naktimis dar gimtinė atgimsta.
Ir lopšinę niūniuoja dar vėjas,
Tas vienintelis mano guodėjas.

Matau Tave palinkusį prie knygų,
O juk už lango jau gana tamsu.
Kiti šeimos nariai seniai sumigo.
Yriesi knygos puslapių srautu...
Tau reikia viską apgalvoti,
O mintys neskuba. Tu lauki jų.
Jau akys merkias, laikas jau miegoti.
Atsakymai yra! Taip širdyje džiugu!
Sapnuoji savo klasę... Save tarp mokinių.

Gimtinėj užaugo sparnai,
Ir jėgos stiprėjo kasdieną.
Tai mūs mylimieji gandrai...
Apsuko ratą ne vieną.

Į skrydį, į skrydį, į skrydį...
Gal jiems ir šiek tiek neramu.
Pamojam, į kelią palydim.
Ir laukiame vėl prie namų.

Įsivaizduok – pernakt pasnigo!

Oho, gi kaip gražu aplink!

Jokio takelio nebeliko...

Greit kastuvėlį pasiimk!

 

Takelis vienas... Bet jo maža – 

Tik pėsčiomis praeit.

Nukask takelį į garažą – 

Juk Tau mašinos reik!

 

Takai, takeliai... Ach, kaip gera!

Bet tai tik sniegas juk!

Nukask į širdį Tu takelį,

Linksma, laiminga būk!

 

O jeigu vėl pasnigs? Ką veiksi?

Nespėsi juk, suprask –

Na, gal tik gamtai įsiteiksi...

Kas mūs takus nukas?

 

O gal tebūna takas baltas?

Juk jis toks nuostabus!

Ir te nebus širdužei šalta,

Kai grįši į namus.

Ak, jaunyste, ir kur tu skubi?
Kiek takelių tolyn nuvingiuoja...
Palūkėk, pasvajok, juk gali!
Su tavim pirma meilė dainuoja.

Tyloje karštos širdys vėl plaks.
Akys žvelgs tarsi spindinčios žvaigždės.
Lūpos vėl paslaptingai ištars:
„Tik prasideda viskas, ne baigias“.

Neatstumki manosios širdies.
Ji taip myli Tave, patikėki.
Šiurkštūs žodžiai įskaudins, sužeis.
Noriu būt su Tavim, patylėti.

Kaip sunku Tau surasti žodžius,

Kurie tiktų prie Tavo švelnumo,

Kurie būtų lyg vėjas gaivus

Ir sušildytų sielą ir kūną.

 

Kupina Tu svajonių ir meilės,

Tavyje žydi gėrio žiedai.

Ir rikiuojasi nuostabios eilės,

Kai Tave ir girdi, ir matai.