Rimantas Urbonas

 Vilniaus Universitete studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą neakivaizdžiai – žurnalistiką. Dar studijuodamas pradėjau dirbti spaudoje ir laikraštininko duoną krimtau visą „sąmoningą“ gyvenimą. Eilėraščius rašyti pradėjau ankstyvoje jaunystėje, paskui bandžiau prozą. Dabar, būdamas laisvesnis nuo darbų, vėl atsiminiau jaunystės potraukį eiliuoti, ką neskubėdamas ir darau. 

Maironio 150 – osioms metinėms skirtos poezijos šventės „Brandumos vasara 2012“ autorinės poezijos konkurso „Geriausias eilėraštis“ laureatas.

1946-02-20 – 2013-08-31

 



Pasiilgau vienatvės,

Pasiilgau tylios,

Man įgriso tos gatvės

Ir jos jau nevilios.

Pasiilgau ir rūko,

To, kurs šliaužia žeme.

Ir, jei ko tau pritrūko,

Imk, sakau, ir eime.

 

Imk ir neškis į šalį

Tą, kur žmonės geri,

Tik žiūrėk, ar krepšelį

Su savim beturi.

Tan krepšelin įdėta

Tavo močios malda

Niekam dar negirdėta

Niekada, niekada.

 

Mano miela šviesplauke,

Aš tavęs vis ilgiuos,

Plaukia rūkas palauke

Ir prapuola rugiuos.

Plaukia rūkas palauke,

O aš jam – iš paskos,

Nieks ten mūsų nelaukia,

Niekas ir neieškos.

 

Būsim mudu po rūko

Garbanota skara,

Ko mums andai pritrūko,

To ir šiandien nėra.

Ir nebus, ir nebūna – 

Pasakytų bet kas,

Tu nepasakok man

Iš kokių vandenų

Atplasnoja melsva

Išsvajotoji paukštė.

Ne stebuklas, galbūt,

Kad ir aš gyvenu

Žiupsny druskos rupios,

Šalto vandenio šaukšte.

 

 

Ir be garso imu,

Ir be garso nešu

Savo viltį – 

Tą menką, vienintelį ginklą.

... Įsibrido giliai

Vidurin avižų

Paskutiniai arkliai,

Paskutiniai vaikystės paminklai.

Takelis tas,

Kurį pasirinkai,

Ne kur kitur,

O į vienatvę suka.

Ten nuo voratinklių

Žili rudens laukai

Ir pamiškė,

Dūluojanti pro rūką.

 

O kiek arčiau – 

Ir ta miela palaukė.

Sodelis tas,

Kuris, deja, jau skursta,

Nes niekas ten

Tavęs jau nebelaukia,

Ir niekas to

Ugniakuro nekursto.

 

 

Įsiklausyk,

Kokia nyki tyla

Tarsi prieš audrą,

O, galbūt, prieš mirtį.

O juk ir tu

Kažkam buvai miela,

Boružėle ropodama

Per širdį.

 

Ir mums tada

Reikėjo tos tylos,

Tada ji mudviejų

Nei drumstė, nei baugino

Nes nuo aistra

Vadinamos gėlos

Mes svaigdavom

Tarsi nuo gero vyno.

 

Seniai tai buvo,

Mokėmės mylėt,

Abu į mūsų

Skaisčią viltį bėgom.

Bet ta viltis

Tarsi graži gėlė

Jau guli numesta

Be gailesčio ant sniego.              

 

Ir kam dabar

Pakelti berūpės

Gėlelę tą,

Kurią užpustė sniegas:

Vos tik paliesi – 

Ji ir sutrupės,

Ir sulipdyti jos

Nesugebės jau niekas...

Dvylika kartų puolęs ir kritęs,

Tryliktą kartą vėl atsistoju.

Ir nušienavo, ir nušienavo...

Brydės paliko pernykštėj žolėj.

Suvežė kluonuosna ir vasarojų.

Spurda šaltiniai po žemėm giliai.

 

Dvylika kartų puolęs ir kritęs,

Tryliktą kartą kartoju: gana!

Naktį sapnuojasi buvusios brydės,

Trylika kartų sapnuojasi brydės,

Ir tik po to išrasoja diena.

Šis eilėraštis mano

Gal nieko nevertas,

Kad suvokčiau jo prasmę 

Nakties vidury.

Žemuogėlės raudonos,

Ant smilgos suvertos,

Ir tik šitiek gyvenime

Jau beturi.

 

O yra, o ir bus

Šis gyvenimas mano,

Kurio niekas, o niekas

Jau nebeturės.

Ir išliksim, ištversim

Mes vien tik per meną,

Pasigėrę iš jo

Stebuklingos taurės.

Per laimę,

Per baimę,

Per tėkmę dienų

Į savo negudrią 

Pastogę einu.

Ten būna tylu

Nuo vienatvės geros

Ir nuo paprasčiausios

Vasario žaros.

 

Iš lėto ateina

Svajonė

Arba

Paliečia blakstienas

Vasario žvarba.

Ir godos eilinės

Eilinių dienų

Nedrumsčia

Sužvarbusio 

Paukščio

Dainų.