Nebeklausiau, kur tąkart buvai,
Dangaus kraštas raudoniu kai švietė,
Kai žarijos dar blėso ilgai...

Galbūt kartais geriau nutylėti?

Laikas esamas – mano ir man.
Per mažai mes to būto turėjom,
Bet ir tai įsirašė ilgam...

Gal todėl man lengviau eit prieš vėją?

O kiek skirtojo laiko dar bus?
Ne, ne mums šitai leista nuspėti...
Tai nusprendžia lemtis... Gal dangus?

Nepamiršiu – buvai prisilietęs...

Komentuoti