Esi padauža, pats tuo netiki!
Kalčiausios, vėjau, – tavo burės,
Kad vėl dangus lietum prakiūra,
Langų stiklais nurieda ašarom...

Nors jas ir pats nušluostai kartais,
Vis tiek su tavim noriu bartis:

Kam, vėjau, niekieno neprašomas,
Lipdai ant stiklo beržo lapą?..
Juk nežinai, ką žmonės slepia,
Sapnuos dar kartais laiškus rašantys...

Ne tau įduosiu laišką nešti –
Juk nesimokei meilės rašto...

Komentuoti