Regina Baltrūnienė

Baigusi studijas Lietuvos kūno kultūros institute, dirbau Zarasuose, po to grįžau į gimtąjį Kupiškį.           

Gal kam atrodo, kad mano pasirinkta specialybė nesiderina su poezija, bet aš galiu teigti, kad ir sporte yra poezijos. Jaunystės ir vėlyvieji eilėraščiai sugulė į knygelę „Atradimai ir praradimai“, 77 trioletai į knygelę „Laukti krintančios žvaigždės“, išleistas sonetų vainikas „Ilgesys“, o knygelėje „Perlinė rudenio šviesa“ – eilėraščiai, sonetai, trioletai. Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė.

 

 

 

 

Čirškauja žvirbliai už lango –
Jiems vakarop neramu...
Sklando kregždutės padangėj,
Gal nesuranda namų?

Tykiai jau vakaras supa
Skliauto aukštybėj žvaigždes...  
Vėlei dienos kaip nebūta –
Teks jau ir žiburį degt,

Ir dar skaityti, kol miegas
Knygą padėt paprašys.
Sapnas dar kartais atbėga...
Gal bus spalvotas bent šis?

Gal dar vėjas atneš tavo laišką:
Rudeninį, su vėjo kvapu?..
O ir žodžiai visi bus man aiškūs –
Ir anksčiau buvai atviras tu...

O tame, kurs kadaise rašytas, –
Žodžių prasmę vis kitą randu.
Pašto ženklas seniai jau nukritęs...
Na ir kas? Liko tai, kas svarbu.

Ant Atodūsių tilto –
Kiek jaunystėj stovėta!
Juk jaučiau – nenuvilsi,
Birs kai žodžiai iš lėto...

O tie žodžiai bus talpūs,
Nes kiekvienas pasvertas.
Net purienų ten galvos
Mums šypsojos ne kartą...

Jau plačiau išsitiesęs,
Laukia tiltas dar mūsų.
Ir smagu, jog dar dviese
Ten ne kartą pabūsim...

Toj priemiesčio stotelėj
nelauk manęs – aš ten nebūsiu.
Klevai lapus jau beria
ant mano tako... Gal ant mūsų?..

Aš suprantu – neverta,
kai tiek nutolom, vėl sugrįžti...
Ar bepasversiu kaltę,
juk ta diena ne vakarykštė?

Mainys rugsėjį spalis,
lapus nešios dar vėjo gūsis...
Lenkta delčios skiltelė –
nesidalina juk per pusę...

Parėjom takeliu vaikystės,
Kai sapnas parvedė namo...
Tik durų atrakint nedrįsom –
Juk šaltas prienamio akmuo...

Troba ir kiemas ištuštėjęs,
Seniai nevarstomi langai...
Ir ką surasti ten tikėjom,
Kai jau nėra pas ką pareit?..

Save nenoromis apgavom:
Ten virkauja sena svirtis...
Žinau, ko žvilga akys tavo –
Nei laukia, nei duris darys...

Nėra kas bepaduotų ranką,
Kur šapelius lig šiolei renkam...

Nebeklausiau, kur tąkart buvai,
Dangaus kraštas raudoniu kai švietė,
Kai žarijos dar blėso ilgai...

Galbūt kartais geriau nutylėti?

Laikas esamas – mano ir man.
Per mažai mes to būto turėjom,
Bet ir tai įsirašė ilgam...

Gal todėl man lengviau eit prieš vėją?

O kiek skirtojo laiko dar bus?
Ne, ne mums šitai leista nuspėti...
Tai nusprendžia lemtis... Gal dangus?

Nepamiršiu – buvai prisilietęs...

Esi toli, bet nenutolęs...
Tada, kai susitikti teko,
Buvai man daug daugiau, nei brolis,
Kai tos obels lenkei man šaką...
Nors būtų jau ir pats nupuolęs,
Tas obuolys ant mūsų tako...

Tada dalinomės per pusę:
Ir obuolį, ir jausmą tyrą,
Žinodami, tikrai pajusim,
Kad rožės žiedlapiai jau byra...
-------------------------------------
Sakei, jog kaltas vėjo gūsis,
Kad šaižiai skamba mūsų lyra...

Esi padauža, pats tuo netiki!
Kalčiausios, vėjau, – tavo burės,
Kad vėl dangus lietum prakiūra,
Langų stiklais nurieda ašarom...

Nors jas ir pats nušluostai kartais,
Vis tiek su tavim noriu bartis:

Kam, vėjau, niekieno neprašomas,
Lipdai ant stiklo beržo lapą?..
Juk nežinai, ką žmonės slepia,
Sapnuos dar kartais laiškus rašantys...

Ne tau įduosiu laišką nešti –
Juk nesimokei meilės rašto...

Juk pažįstamos gatvės miestelio –
Jų, dar grįžtančių, nepaklaidina,
Tik prisnūdusį ilgesį kelia...
O kodėl? – nebeklausiam, nes žinom.

Juk ir tu – šičia savas ir svečias,
Tad smagu susitikti nors kartais...
Pašmaikštauti jau esam įpratę,
Žinom, žodis kurs tikras, ko vertas...
 
Bet gerai, kai šį kartą kalbėjom,
Sakinys neišsprūdo man nuogas...
Jį sakiau, kai buvai jau nuėjęs:
Žavios man tavo žilosios sruogos...

 

Įžiūriu dar tavo veidą,
Pro langelį atminties...
Nesvarbu, kad mudu braidom
Savo pievomis... Išties –
Daug juk reiškia, jog dar esam
Tarp kitų ir klegesy...
Kam svarbu, kuris pasakėm:
Būt kartu mes neverti...
------------------------------------
Primena man tavo raštą
Atvirukai ir laiškai...
Gal po vieną mums atneš dar?
Paskutinį... – tu sakai.
Dienų sūpynėse

Juk pasiguost nėra net kam –
Dienų sūpynėse tu vienas.
Zylutė lai pabels langan –
Nebūna juk be lango sienos.
Tik būna užmiršti takai,
Laiškai seni ir suskaityti...
Takais sugrįžti tenka... Kai
Kilnoji foto, – akys švyti...
Juk buvo: supomės kartu.
Dabar sūpynės – jau palaikės...
Nuslysta man skaidriu lašu –
Gal ašara... O gal tik snaigė...