Regina Baltrūnienė

Baigusi studijas Lietuvos kūno kultūros institute, dirbau Zarasuose, po to grįžau į gimtąjį Kupiškį.           

Gal kam atrodo, kad mano pasirinkta specialybė nesiderina su poezija, bet aš galiu teigti, kad ir sporte yra poezijos. Jaunystės ir vėlyvieji eilėraščiai sugulė į knygelę „Atradimai ir praradimai“, 77 trioletai į knygelę „Laukti krintančios žvaigždės“, išleistas sonetų vainikas „Ilgesys“, o knygelėje „Perlinė rudenio šviesa“ – eilėraščiai, sonetai, trioletai. Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė.

 

 

 

 

Manau, gyvenime dažnam
Norėtųsi daugiau, nei duota.
Ta sauja (iš aruodo) man –
Skalsi… Nors būta ir akuotų…

Visiems tai skirta iš aukščiau.
Ir aš – dėkinga savo lemčiai.
Ką saugojau, ką išbarsčiau,
Bet po saujelę vis dar semčiau…

 

Mane tu susikūrei sau –
Matei tik tokią, kokią ir norėjai,
Apglėbti vis bandei it šiltas vėjas...
Aš pasiklydau tarp gausos klaustukų:
O kam tiek daug spalvų, kam du teptukai?
Spalvas sumaišius išėjau...
--------------------------------------------
Paveikslą dar lig šiol turi.
Gal verta saugoti likimo klastą? –
Leidimas keistas išrašytas: „Raskit...“
Spalvų gyvenimas pabarstė... Imam
Ir tapom vienas kitą. Aš be grimo...
Tik ta sruogelė neklusni...

Vėjuota. Jūra įsišėlus,
Prie kojų šliejasi banga...
Čia įspaudai – tai basos pėdos –
Vieni juk mano, o šalia...

Kaip ir prieš daugel metų – tavo.
Nors tu kitoks ir aš ne ta,
Vėl tiltą žingsniais išmatavom,
Tik lėtesniais, nei kažkada.

Netrikdė net žuvėdrų klyksmas.
Žinojau, ką paliksi man,
Ką jūra pasivogs mums grįžtant
Ir ką įdėsiu tau delnan...

O mūsų įrašas ant smėlio –
Bereikšmė bangai smulkmenėlė...

Stovinti moteris upės pakrantėj –
Tau dar vis – ta...
Kas pasūpuos dabar senąją valtį? –
Vėjo nėra.

Smėlį į krantą kai plukdė bangelės,
Tu nebuvai.
Laiko rodyklių atsukti negalim...
Gal ir gerai?

Veltui skaičiuojam, ką teko pamesti
Vėjo namuos...
Iš apgaulingų tikėjimo spąstų
Kas išvaduos?

Nunešė polaidis mudviejų lieptą –
Bristi baisu.
Vėl akmenėlį nuo dugno išgriebtum?
Imčiau ir du...

Paglostyk dar man plaukus, vėjau,
Nors ir atgrubusia ranka.
Mažiau beliko, nei turėjau,
Tik nemanyk, kad pabaiga...

Nuprausk, lietau, gal mintys tyros
Vėl manyje apsigyvens,
Gal suskambės širdies klavyrai,
Tartum srovenimas vandens...

Gal net jausmų banga dar plūstels.
Tikiu, ir potvynių dar bus...
O jei mane plaks bangos rūsčios,
Žinau, prie ko galiu priglust...

Šalie, tu mano žeme vyturėlių, –
Juk jie pirmi pavasarį atlydi!
Grumstelį rugio grūdas čia pakėlęs
Augina duoną, o aguonos žydi...

Nors atviras pasaulis, keičias kartos –
Tu moki žemę mylintį pririšti.
Tik ar ilgai kartos dar tavo vardą
Išėję, neketinantys sugrįžti?

Tu apdainuota dainių ir poetų,
Tu užgauta, žalota, prisikėlus...
Ar galima tėvynės nemylėti,
Kur žydinčius linus išglosto vėjas?

Čia po langais rikiuojasi jurginai,
Ramunės vis giliau į pievą brenda...
Čia rimsta Baltija bangas atginus
Ir gintarėlių paberia prie kranto...

Įsiliepsnojo vakaro žara,
Raudonį netausodama paliejusi.
Žinojau, ką veiki ir kiek toli esi,
Bet vis didėjo nerimo kupra...

O kai skliautu jau slydo pilnatis,
Retai žvaigdelių taškelius išbarsčiusi,
Kai vos keli ten debesėliai karstėsi,
Pabeldei tu į ilgesio duris...

Čia nestoja traukiniai,
Nes nėra perono,
Bet kadais čia išlipai...

Saulė jau raudona
Slėpė veidą debesy,
Merkės jau aguonos...

Tu, menu, žodžius renki...
Ir viliokės akys!
Ir ta garbana šviesi...

Kad kas būtų sakęs! –
Kai ražienomis eini,
Trumpas laimės takas...

Bijūnai, talžomi lietaus ir vėjo,
Jau nebešvyti, be žiedų... Beje,
Kodėl, kai viską mudu iškalbėjom,
Tebeblėsuoja likus žarija?..

Pasidalinkim ilgesį po pusę:
Viena puselė man, antroji tau –
Tuomet vienodai mes turtingi būsim...
Įpūst žariją blėstančią bijau –

Po pelenais juk būna ji kaitresnė,
Nei atvirai plevenanti liepsna.
Lietus – jau be leidimo tęsiniui,
Tik išsibarsčius daugtaškiais diena...

Neglausti jie byrėjo
lyg žiedai nuskinti...
Kad prigis – tu tikėjai –
tavo žodžiai šilti.
Kam dabar juos kartoji
prie mūs metų brastos?
Taip seniai buvau toji...
Jau ir akys ne tos...

Tiksi laikrodis senas,
o rodyklė – viena.
Mūsų dienos plevena
jau lengva plunksnele.
Vėjas pūsteli laišką,
bet sugaut negaliu.
Ta viltis tebevaikšto
tuo pačiu takeliu...

Viskas lyg pasakyta,
nors dar žodžių yra.
Vėl iš laikmečio kito
sakiniai lyg lava...
Vėl į pašto dėžutę
kris laiškai nelaukti,
pavėluoti... Ar būtų
ir tiesa – ta pati?..