Regina Baltrūnienė

Baigusi studijas Lietuvos kūno kultūros institute, dirbau Zarasuose, po to grįžau į gimtąjį Kupiškį.           

Gal kam atrodo, kad mano pasirinkta specialybė nesiderina su poezija, bet aš galiu teigti, kad ir sporte yra poezijos. Jaunystės ir vėlyvieji eilėraščiai sugulė į knygelę „Atradimai ir praradimai“, 77 trioletai į knygelę „Laukti krintančios žvaigždės“, išleistas sonetų vainikas „Ilgesys“, o knygelėje „Perlinė rudenio šviesa“ – eilėraščiai, sonetai, trioletai. Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė.

 

 

 

 

Nebeklausiau, kur tąkart buvai,
Dangaus kraštas raudoniu kai švietė,
Kai žarijos dar blėso ilgai...

Galbūt kartais geriau nutylėti?

Laikas esamas – mano ir man.
Per mažai mes to būto turėjom,
Bet ir tai įsirašė ilgam...

Gal todėl man lengviau eit prieš vėją?

O kiek skirtojo laiko dar bus?
Ne, ne mums šitai leista nuspėti...
Tai nusprendžia lemtis... Gal dangus?

Nepamiršiu – buvai prisilietęs...

Manau, gyvenime dažnam
Norėtųsi daugiau, nei duota.
Ta sauja (iš aruodo) man –
Skalsi… Nors būta ir akuotų…

Visiems tai skirta iš aukščiau.
Ir aš – dėkinga savo lemčiai.
Ką saugojau, ką išbarsčiau,
Bet po saujelę vis dar semčiau…

Esi padauža, pats tuo netiki!
Kalčiausios, vėjau, – tavo burės,
Kad vėl dangus lietum prakiūra,
Langų stiklais nurieda ašarom...

Nors jas ir pats nušluostai kartais,
Vis tiek su tavim noriu bartis:

Kam, vėjau, niekieno neprašomas,
Lipdai ant stiklo beržo lapą?..
Juk nežinai, ką žmonės slepia,
Sapnuos dar kartais laiškus rašantys...

Ne tau įduosiu laišką nešti –
Juk nesimokei meilės rašto...

Vėjuota. Jūra įsišėlus,
Prie kojų šliejasi banga...
Čia įspaudai – tai basos pėdos –
Vieni juk mano, o šalia...

Kaip ir prieš daugel metų – tavo.
Nors tu kitoks ir aš ne ta,
Vėl tiltą žingsniais išmatavom,
Tik lėtesniais, nei kažkada.

Netrikdė net žuvėdrų klyksmas.
Žinojau, ką paliksi man,
Ką jūra pasivogs mums grįžtant
Ir ką įdėsiu tau delnan...

O mūsų įrašas ant smėlio –
Bereikšmė bangai smulkmenėlė...

Įžiūriu dar tavo veidą,
Pro langelį atminties...
Nesvarbu, kad mudu braidom
Savo pievomis... Išties –
Daug juk reiškia, jog dar esam
Tarp kitų ir klegesy...
Kam svarbu, kuris pasakėm:
Būt kartu mes neverti...
------------------------------------
Primena man tavo raštą
Atvirukai ir laiškai...
Gal po vieną mums atneš dar?
Paskutinį... – tu sakai.
Dienų sūpynėse

Juk pasiguost nėra net kam –
Dienų sūpynėse tu vienas.
Zylutė lai pabels langan –
Nebūna juk be lango sienos.
Tik būna užmiršti takai,
Laiškai seni ir suskaityti...
Takais sugrįžti tenka... Kai
Kilnoji foto, – akys švyti...
Juk buvo: supomės kartu.
Dabar sūpynės – jau palaikės...
Nuslysta man skaidriu lašu –
Gal ašara... O gal tik snaigė...

Paglostyk dar man plaukus, vėjau,
Nors ir atgrubusia ranka.
Mažiau beliko, nei turėjau,
Tik nemanyk, kad pabaiga...

Nuprausk, lietau, gal mintys tyros
Vėl manyje apsigyvens,
Gal suskambės širdies klavyrai,
Tartum srovenimas vandens...

Gal net jausmų banga dar plūstels.
Tikiu, ir potvynių dar bus...
O jei mane plaks bangos rūsčios,
Žinau, prie ko galiu priglust...

Susitinka žmonės netikėtai
Ir vienam širdis pasako: tas...
Supranti – priglausti jį norėtum,
Net girdi keistas širdies natas...

Mudu žinom, kas lig šiol nedingo:
Pirmas sakinys, akių kalba...
Nepriminki, jog likau skolinga,
Niekad neištarusi: arba...
--------------------------------------
Neprašytas atėjai į sapną,
Prigludai ir buvo taip ramu...
Nepriminki, ką sakiau ne vakar...
Nepamiršiu, ką sakei man tu.

Įsiliepsnojo vakaro žara,
Raudonį netausodama paliejusi.
Žinojau, ką veiki ir kiek toli esi,
Bet vis didėjo nerimo kupra...

O kai skliautu jau slydo pilnatis,
Retai žvaigdelių taškelius išbarsčiusi,
Kai vos keli ten debesėliai karstėsi,
Pabeldei tu į ilgesio duris...

Antelės purpteli pakrantėj marių –
Ar sveikina, ar atsisveikina?
Einu viena, nei tau neprasitarus...
Dar medžiai puošnūs, o tai – laikina.

Lapus tuoj nuskabys šalna ir vėjas –
Nebegirdėsim jų virpėjimo...
Tau nepriminsiu, ką buvai žadėjęs,
Kai šičia sprogstant medžiams ėjome...

Bet ir viena pakrantėj pasibūsiu,
Kol saulė žvalgosi pro debesį...
Ir lai tave, tavosios gatvės pusėj, –
Nuskintas vėjo lapas vejasi...

Bijūnai, talžomi lietaus ir vėjo,
Jau nebešvyti, be žiedų... Beje,
Kodėl, kai viską mudu iškalbėjom,
Tebeblėsuoja likus žarija?..

Pasidalinkim ilgesį po pusę:
Viena puselė man, antroji tau –
Tuomet vienodai mes turtingi būsim...
Įpūst žariją blėstančią bijau –

Po pelenais juk būna ji kaitresnė,
Nei atvirai plevenanti liepsna.
Lietus – jau be leidimo tęsiniui,
Tik išsibarsčius daugtaškiais diena...