Angelė Marija Jonuškienė

Labai dažnai savo mintis lyg mergautinį kraitį dėstau, vynioju, išlyginu visas raukšleles. Ir stebiuosi - kaip greitai bėga laikas. Baigusi Kapsuko (Marijampolės) pedagoginę mokyklą, pagal paskyrimą dirbau Panevėžyje. Ištekėjusi atvykau į Kupiškio rajoną. Dirbdama baigiau Vilniaus universitete istorijos fakultetą, o Šiaulių universitete edukologijos bakalauro studijas. Kupiškėnų vaikus mokiau istorijos, politologijos, etikos. Išleidau penkias pradinukų laidas.

Kuriu nuo pat jaunystės. Savo mintis, apvilktas eilėraščio rūbais, sudėjau į knygeles "Pasakoju gyvenimą" (2012) ir "Žiedadulkės dukrelė" (2012), Prie Bobų Vasaros trobos"(2013/2016), "Gandrų seminaras" (2013), "Gamtos metų veidrodėlis" (2015).

Karolio Širvinsko konkurse "Baltojo balandžio sugrįžimas" užėmiau prizinę vietą (Ukmergė, 2012) . Esu Česlovo Milošo skaitovų konkurso diplomantė (Šventybrastis, 2012). Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė ( nuo 2014 m.), PMMA "Branduma" narė ( nuo 2012 m.).

1951-03-23 - 2018-06-27

Atsivėrė dangaus šuliniai
Į želmenio širdį,
Į upės išdžiūvusią vagą.
Krinta gyvybės lašai
Į sudiržusį delną,
Veido raukšlelę,
Žilą sruogą
Ir putino uogą...
Gyvybės pripildo
Stirnaitės pėdelę
Ant molino grumsto
Prie tako.
Lyja ir lyja lietus
Nuo pat ryto.
Debesų šuliniai neišseko...

Kad vėjas neštų
Mažytį pienės pūką,
Į platų tolį
Per ryto rūką.
Ateik.
Į mano sapną tyliai,
Marių bangom pamojęs.
Gyvenime
Gyvenimą gyvenkim.
Save
Vaikuose atkartoję.

Geležim kaustytos
Nerimo skruzdėlės,
Pripildo rytą
Ir paruge brendančią dieną.
- Ar spės subręsti duona?
Juk per naktį negali išdžiūti
Žiogų smuikai
Ir švarkeliai žali.
O tu – medis.
Spėliojimais savo viską,
Vėl sugadinti gali –
Norai labai dideli...
Nes dienai užmerkus blakstienas
Supti nerimą mūsų turi,
Kad neliktų jis vienas
It genys iškirstam ąžuolyne.
Kur šaknys dar gyvos,
O tarp jų,
Skruzdėlių jau namai pastatyti.
Kad tik vėl nepradėtų lyti...

Medus saldus,
Bet dar saldesnis,
Saldumu per širdį
Žvilgsnis.
Sodelyje
Lyg išprotėję putinai
Baltais žiedais
Vis siunčia meilę tavo.
Į tylų vakarą,
Uodu kandimą...
Jų tirštumu pritvinkęs oras.
Nenoriu,
Bet tikėt imu.
Pavasaris-
Širdžių valdovas.

Kiek gyvenimo
Kredito limito liko?
Kas atsakyti padės?
Vėl mėnulio pjautuvą
Šiąnakt laikiau ligi ryto.
O migla,
Snaigėm virtusi, krito
Ir krito ant stogų,
„Viasat‘o“, baltų gatvių ir
Mano svajonių šiltų...
Krito,
Ištirpo,
Nyko pranyko.
Ant kavos tirščių
Tik atvaizdas liko
Baltam porceliano puodelyje ,
Nakties sapno pėdsakai ryškūs –
Mėnulio pjautuvas
Ir rožė iš
Mažojo princo planetos.
Ne kartą
Man pažadėta,
Laukiama,
Netesėta...
Kiek gyvenimo
Kredito limito liko?
(Be)laukiant pavasario ši(l)to.

2016-01-23

Tu pakvietei,
Žvilgsniu šaukei,
Ranka pamojai.
Ir ėjome į priekį.
Gal į niekur,
Gal ėjome namolei.

Aistras sudeginę jaunystėj
Kur eiti nežinojom.
Todėl ilgai,
Ilgai žiūrėdami stovėjom,
Į bręstantį pakalnėj
Vasarojų.

Saulėlydis spalvas paliejęs
Abu stebėjo.
Tik nesuprato jis,
Kad tėviškės taku
Savo jaunystę
Išlydėjom...

Į sankryžas
Subėgantys keliai,
Šerkšnotais medžiais pasipuošę.
Pavasarį dar buvo čia
Berželis mažas,
Dabar praaugęs
Seną uosį...
Pro kalnus pareigų
Bėga mano kelias.
Veikla, atsakomybė vis didėja:
Sidabras plaukuose,
Sidabras medžiuose,
Kas kartą vienas
Prie kito priartėja.
O, kaip norėčiau,
Tą kalną lyguma paversti.
Jokių depresijų,
Perkaitusių galvų.
Tik galimybė –
Sveikai gyventi,
Sutinkant dieną su džiaugsmu.

2016-01-13

Einu šalia minties,
Skubančios per šaltą kasdienybę.
Tveriuos už meilės,
Bandydama išlikt
Trapioj dabartyje.
Čia daug spalvų,
Keistų jų atspalvių,
Spontaniškai išmėtytų daiktų,
Vaizdų, nauju kampu
Taip netikėtai surastų.
Interpretuoju net sapnus,
Kaip SMS be nosinių, taškų...
Lyg iliustracijas niūrių dienų:
Kur pykčio daug,
Kur šunys loja, bet nekanda.
Per daug stora jau mano skranda.
Tik mintys vienišai neleidžia būti.
Judu į priekį, į tolimą taškelį,
Kad tik suspėčiau surasti
Tą mudviejų takelį.
Kurį suradus išeiti nebaisu –
Balti langai jau verias debesų.

Sutemos pažeme leidžias.
Jos miestą
Ir artimus veidus palies.
Po nudžiūvusiom smilgom
Dar slepias
Naktužės veidas.
Tik man šįkart niekas,
Nepasiūlys peties.
Išties.
Tik peties.
Susiraizgiusį mazgą
Vis rišiu,
Kol paukštis,
Netekęs vilties, nuskris...
Ir liks
Elegantiškai degti
Dvi žvaigždelės,
Dangaus ir širdies.

Kraičio skrynioj
Šv. Agotos duonos riekė.
Sudžiūvę vyšnios nosinaitėj.
Maža, dar pienu
Kvepianti suknelė,
Raudonom uogom išpiešta.
Pati gražiausia, nes mamos siūta.
Kamputy skrynios guli.
Šalia maldaknygė močiutės ir skara.
Į ją susupdavo kasmet,
Kai krintant žiedlapiams gegužį,
Ištiesdavo baltos drobelės taką per sodelį,
Kad juo link saulės bėgtų
Beauganti dukrelė.
Taip vyšnioms žydint,
Baltais takais drobulės
Išbėgo kaimo nuotakos,
Palaimintos ranka motulių.