Širdis – kaip bitelė –
Vis dūzgė, vis rinko
Žodžius, pilnus tikro medaus,
Kad tik neįžeisčiau,
Kad tik neužgaučiau,
Kad tik neišjuokčiau žmogaus.

Paklydusią sraigę
Nuo kelio nukelčiau
Į žolę, išplautą lietaus...
Kalbėki, širdele,
Nors kartais ir gelia,
Ir, rodos, pritrūksta medaus.

Komentuoti