Kantri aš esu – kaip akmuo.
Neskubinu, nieko nelaukiu.
Kas turi atbėgti, atbėgs kaip vanduo...
O man kas? Prisėdu palaukėj...

Matau, kaip prašvilpia pro šalį
Svajonių pilni traukiniai,
Rausvom pamojuoja skarelėm
Ir jau nebegrįš, juk žinai.

Ak, Žeme! Ak, aukštas Dangau!
Dėkoju už viziją šviesią!
Tik šiandien tikrai pajutau,
Kad aš ir akmuo – amžiams dviese.

Komentuoti