Man negera, kad tau, sakai, gera,
Kai kalbies su tyla ir su debesiu,
Kuris plaukia pavėjui, kaip dera,
Kartais verkia, o kartais stebisi,
Kad yra dar širdis, kuri tiki,
Jog gyventi vienam tikrai dera...
Man negera, kad mes vieną sykį
Susitikę nejutom, kaip gera
Meilės lietų į delnus surinkus
Apsipilti abiem ir kvatoti,
Ir kaip upei, ledokšnių pritvinkus,
Veržtis, brautis, skubėt ir putoti...
 
Man negera, kad tau, sakai, gera,
Kai kalbiesi kasdien tik su debesiu...

Komentuoti