Eugenija Katauskienė



Nuo trijų metelių aš – Kupiškio krašto gyventoja. Kupiškyje baigiau vidurinę mokyklą, Vilniaus valstybiniame universitete įgijau lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos specialybę.

Visada buvau arti žmogaus sielos, o be poezijos, apskritai be dvasinių vertybių, toks bendravimas neįmanomas. Poete savęs nevadinu, bet kartais norisi kažką pasakyti kitaip, ne kasdieniškai. Matyt, tokia poetinio žodžio trauka. Dabar apibendrinu gyvenimo pamokas ir išleistoje knygelėje „Mano metų trupiniai“ dalinuosi su skaitytojais. 

 

 

Rytuos – vaikystė,
Pietuos – jaunystė,
Į vakarus – branda.
O šiaurėj kas?
Ištiesk rankas –
Gal girdisi malda?

Rytuos – šėlionės,
Pietuos – svajonės.
Į vakarus – darbai.
O šiaurėj toj,
Šaly baltoj,
Didžiausi atlaidai.

Jaukūs žiburėliai
Ant kapų kalnelio
Visą naktį vėlią
Spindi kaip žvaigždelės.

Rodos, tiltas šviečia
Tarp dangaus ir žemės.
Virpuliukai liečia
Širdį man neramią.

Nebijok, išskrisi
Per tą šviesų kelią.
Visą naktį mirksi
Žvaigždės lyg žvakelės.

Paleidžiu pavėjui
Visas bėdeles –
Lai burbulu skrieja
Ir sprogsta.
Tada tik ateina
Tikra išmintis,
Kai uogos Kantrybės
Sunoksta.

Graudžiai geltonas
Beržo lapelis
Tyliai nukrito...
Vakar dar buvo
Tvirtas ir žalias,
O štai iš ryto
Vėjo užgautas
Aiškiai pajuto –
Žemyn jau leidžias...
Rudenio kelias
Lapeliais klojas,
Į širdį beldžias.

Taip atkeliauja
Nerimas pilkas,
Ašarom lyja...
Beržo lapelis,
Liūdesio pilnas,
Nukristi bijo...

Vaikystės dienos pilnos saulės,
Širdelėj – džiugesys.
Tokia gera buvau, kad saujom
Aš juoką dalinau.
Iš kur tas ilgesys?
Iš ten, kur vėjas
Skausmu dar nekvepėjo,
Tiktai kaip geradaris
Stebuklą sėjo, sėjo...

Dar ir dabar aš, ačiū Dievui,
Šviesaus stebuklo laukiu,
Margoj likimo pievoj
Grėblelį savo traukiu.

Visai man nesvarbu,
Koks tavo vardas,
Kokia kalba sakai –
„Aš myliu“.
Po saule mes abu
Dainuojame ir vargstam,
Kai ilgu mums labai –
Mes tylim.

Vienodos sudėties
Mums ašara nurieda
Ir kraujo grupės
Keturios tiktai.
Mus Žemė iškelia
Tarsi gražiausią žiedą
Ir vėl į ją
Sugrįžtam nuolankiai.

Man negera, kad tau, sakai, gera,
Kai kalbies su tyla ir su debesiu,
Kuris plaukia pavėjui, kaip dera,
Kartais verkia, o kartais stebisi,
Kad yra dar širdis, kuri tiki,
Jog gyventi vienam tikrai dera...
Man negera, kad mes vieną sykį
Susitikę nejutom, kaip gera
Meilės lietų į delnus surinkus
Apsipilti abiem ir kvatoti,
Ir kaip upei, ledokšnių pritvinkus,
Veržtis, brautis, skubėt ir putoti...
 
Man negera, kad tau, sakai, gera,
Kai kalbiesi kasdien tik su debesiu...

Saulė – kaip Dievas – kas rytą pakyla,
Nuspalvina tamsą, prakalbina tylą.
Ir mūsų širdys kaip paukščiai plasnoja:
„Sveika, Marija, malonės pilnoji!“

Ir mintį, ir žodį palaimina Dievas.
Ir brendame mes per gyvenimo pievas,
Kur žydi Tikėjimas, Meilė, Viltis
Ir skleidžias kaip žiedas nurimus.

Dažnai pagalvoju:
Esu aš pilna
Vaikystės, jaunystės, senatvės.
Išbraidžiotos pievos,
Išminti takeliai,
Miestelio išvaikščiotos gatvės.
Ir viskas sutilpo
Į atmintį šviesią –
Ir juokas, ir žodžiai, ir dainos.
Kaip vyšnios išsirpo
Čia meilė pirmoji,
Ir viskas čia keičiasi, mainos.
Ir viskas – per amžius  –
Tik juda, tik tirpsta,
Tik keičiasi erdvės ir normos,
Pastovūs virš mūsų
Tik dėsniai visatos,
Suteikiantys ritmą ir formą.

Pavasaris, pašėlęs berniokas,
Žiedadulkėm pakvipęs,
Nubėgo gegutės klausytis.
Jo niekur dabar nematyti.
Užmigo karklyne tikriausiai.
– Ei, kur dingai? – nepaklausi.
Per naktį aš kantriai jo laukiau.
O rytą, kai saulė pražydo
Ir rasos po pievas pasklido,
Gegutė čia triukšmą pakėlė:
– Žiūrėki, žiūrėk, vasarėlė,
Jazmino žiedais pasipuošus
Ir vaišių gardžiausių paruošus,
Už stalo sodely jau sėdi!
Ei, bėkite jos pažiūrėti,
Nes greitai, šviesiausiu laiku,
Išeis ji, nutols ji... Ku-kū!
Sodelin nubėgau. Už stalo
Paraudusios vyšnios šnekėjos.
Ant kalno rugeliai siūravo,
O jų galveles glostė vėjas.