Eugenija Katauskienė



Nuo trijų metelių aš – Kupiškio krašto gyventoja. Kupiškyje baigiau vidurinę mokyklą, Vilniaus valstybiniame universitete įgijau lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos specialybę.

Visada buvau arti žmogaus sielos, o be poezijos, apskritai be dvasinių vertybių, toks bendravimas neįmanomas. Poete savęs nevadinu, bet kartais norisi kažką pasakyti kitaip, ne kasdieniškai. Matyt, tokia poetinio žodžio trauka. Dabar apibendrinu gyvenimo pamokas ir išleistoje knygelėje „Mano metų trupiniai“ dalinuosi su skaitytojais. 

 

 

„Veni, vidi, vici.“
J.Cezaris

Atėjau,
Pamačiau,
Be ne nugalėjau.
Man visko pakako:
Ir saulės,
Ir juoko,
Padūkusio vėjo.
Kas laukė prie tako –
Ramunės,
Upelis,
Geltonos purienos –
Visi jie man sakė:
Svajoki,
Mylėki,
O kartais liūdėki!
Tai tavo kelionė
Per kiemą,
Per pievą,
Per metų vainiką...
Gerumas, darnumas,–
Tai viskas, kas liko.
Atėjau,
Pamačiau
Ir net nekovojau.
Už viską,
Kas duota,
Dėkojau,
Dėkoju.

Kantri aš esu – kaip akmuo.
Neskubinu, nieko nelaukiu.
Kas turi atbėgti, atbėgs kaip vanduo...
O man kas? Prisėdu palaukėj...

Matau, kaip prašvilpia pro šalį
Svajonių pilni traukiniai,
Rausvom pamojuoja skarelėm
Ir jau nebegrįš, juk žinai.

Ak, Žeme! Ak, aukštas Dangau!
Dėkoju už viziją šviesią!
Tik šiandien tikrai pajutau,
Kad aš ir akmuo – amžiams dviese.

Juk ne iš laimės
Rudenį klevas
Taip pasipuošia,
Spalvom ryškiausiom
Nuo pat toliausiai
Tik šviečia, ošia.

Metų kritimasRodos, prieisi,
Šalia prisėsi,
Prie siauro tako,
Tik ar išgirsi,
Tik ar atspėsi,
Ką jis tau sako.

Širdim klausyki,
Žvilgsniu nuglostyk
Ir prisiglauski.
Ir tu kaip klevas
Metų kritimą
Tada pajausi.

Rytuos – vaikystė,
Pietuos – jaunystė,
Į vakarus – branda.
O šiaurėj kas?
Ištiesk rankas –
Gal girdisi malda?

Rytuos – šėlionės,
Pietuos – svajonės.
Į vakarus – darbai.
O šiaurėj toj,
Šaly baltoj,
Didžiausi atlaidai.

Per amžinybę,
Per begalybę,
Per meilę
Ir nemeilę,
Per kritimus,
Pakilimus,
Atsiradimą
Ir išnykimą,
Per šypseną,
Per ašaras,
Kalbėjimą,
Tylėjimą...
Nuo ryto
Iki vakaro
Ratu, ratu
Sukuosi aš
Per amžinybę,
Per begalybę,
Per...

Paleidžiu pavėjui
Visas bėdeles –
Lai burbulu skrieja
Ir sprogsta.
Tada tik ateina
Tikra išmintis,
Kai uogos Kantrybės
Sunoksta.

Beržas – kaip aš –
Raukšlėtas.
Jis – mano brolis,
Aš – jo sesuo.
Abu atėjom iš gelmių,
Abu žydėjom.
Dabar abu jau be jėgų
Į dangų žiūrim...
Dar vėjas kalbina abu –
Tik tiek beturim.

Vaikystės dienos pilnos saulės,
Širdelėj – džiugesys.
Tokia gera buvau, kad saujom
Aš juoką dalinau.
Iš kur tas ilgesys?
Iš ten, kur vėjas
Skausmu dar nekvepėjo,
Tiktai kaip geradaris
Stebuklą sėjo, sėjo...

Dar ir dabar aš, ačiū Dievui,
Šviesaus stebuklo laukiu,
Margoj likimo pievoj
Grėblelį savo traukiu.

Vorelio siūlai
Laukais nutįsta,
Sėklos pribrendo –
Į žemę grįžta.

Viskas taip paprasta,
Tikslu ir aišku,
Rašo rugsėjis
Prinokusį laišką.

Man negera, kad tau, sakai, gera,
Kai kalbies su tyla ir su debesiu,
Kuris plaukia pavėjui, kaip dera,
Kartais verkia, o kartais stebisi,
Kad yra dar širdis, kuri tiki,
Jog gyventi vienam tikrai dera...
Man negera, kad mes vieną sykį
Susitikę nejutom, kaip gera
Meilės lietų į delnus surinkus
Apsipilti abiem ir kvatoti,
Ir kaip upei, ledokšnių pritvinkus,
Veržtis, brautis, skubėt ir putoti...
 
Man negera, kad tau, sakai, gera,
Kai kalbiesi kasdien tik su debesiu...