Baigusi studijas Lietuvos kūno kultūros institute, dirbau Zarasuose, po to grįžau į gimtąjį Kupiškį.           

Gal kam atrodo, kad mano pasirinkta specialybė nesiderina su poezija, bet aš galiu teigti, kad ir sporte yra poezijos. Jaunystės ir vėlyvieji eilėraščiai sugulė į knygelę „Atradimai ir praradimai“, 77 trioletai į knygelę „Laukti krintančios žvaigždės“, išleistas sonetų vainikas „Ilgesys“, o knygelėje „Perlinė rudenio šviesa“ – eilėraščiai, sonetai, trioletai. Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė.

 

 

 

 

 Vilniaus Universitete studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą neakivaizdžiai – žurnalistiką. Dar studijuodamas pradėjau dirbti spaudoje ir laikraštininko duoną krimtau visą „sąmoningą“ gyvenimą. Eilėraščius rašyti pradėjau ankstyvoje jaunystėje, paskui bandžiau prozą. Dabar, būdamas laisvesnis nuo darbų, vėl atsiminiau jaunystės potraukį eiliuoti, ką neskubėdamas ir darau. 

Maironio 150 – osioms metinėms skirtos poezijos šventės „Brandumos vasara 2012“ autorinės poezijos konkurso „Geriausias eilėraštis“ laureatas.

1946-02-20 – 2013-08-31

 



Pati nežinau, iš kur tie eiliavimai atsiranda. Rimčiau kurti pradėjau jau studijuodama tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute. 

Eilėraščiai, eiliuoti sveikinimai, scenos vaizdeliai mokinukų vaidinimams pylėsi lyg iš gausybės rago. Per visą gyvenimą esu parašiusi apie 400 eilėraščių, apie 12 scenos vaizdelių vaikams ir suaugusiems. Brandžiausi kūrybos metai prasidėjo nuo 1985 m. Kūrybos tematika įvairi – nuo proginių posmų iki vidiniais išgyvenimais alsuojančių, kaimo, gamtos vaizdais pamargintų eilių. Visa kūryba telpa penkiuose sąsiuviniuose ir keliuose aplankuose.

Gimiau 1982 m. birželio 16 d. Panevėžio rajone. Aukštaitijos sostinėje baigiau humanitarinę Vytauto Žemkalnio gimnaziją. Vėliau – studijos Vilniaus šventojo Juozapo kunigų seminarijoje. 2007 m. liepos 14 d. Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje buvau pašventintas kunigu. Sielovados tarnystę ėjau Anykščiuose, Zarasuose, dabar – Kupiškyje. Priklausau Lietuvos Maironiečių draugijai. Esu Anykščių ir Kupiškio literatų būrelių – klubų narys. Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys. Išleidau dvi poezijos knygeles: „Užmigdykite mane Ežeruos“ 2009 m. ir „Artumų Erčios“ 2012 m. 

 

 

 

 

Eiliuoti pradėjau dar studijų metais. Rašau nedaug ir nepastoviai, su mažesnėmis ar didesnėmis pertraukomis. Rašau gamtos, žmonių tarpusavio santykių ir meilės temomis. Mano kūryba publikuota rajoniniame laikraštyje.          

Dirbti teko įvairius darbus, tame tarpe ir pedagogo. Šiuo metu nebedirbu, todėl pagal galimybes stengiuosi laiką leisti naudingai, turiningai ir įdomiai.

 

 

 

 

 



Nuo trijų metelių aš – Kupiškio krašto gyventoja. Kupiškyje baigiau vidurinę mokyklą, Vilniaus valstybiniame universitete įgijau lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos specialybę.

Visada buvau arti žmogaus sielos, o be poezijos, apskritai be dvasinių vertybių, toks bendravimas neįmanomas. Poete savęs nevadinu, bet kartais norisi kažką pasakyti kitaip, ne kasdieniškai. Matyt, tokia poetinio žodžio trauka. Dabar apibendrinu gyvenimo pamokas ir išleistoje knygelėje „Mano metų trupiniai“ dalinuosi su skaitytojais. 

 

 

Labai dažnai savo mintis lyg mergautinį kraitį dėstau, vynioju, išlyginu visas raukšleles. Ir stebiuosi - kaip greitai bėga laikas. Baigusi Kapsuko (Marijampolės) pedagoginę mokyklą, pagal paskyrimą dirbau Panevėžyje. Ištekėjusi atvykau į Kupiškio rajoną. Dirbdama baigiau Vilniaus universitete istorijos fakultetą, o Šiaulių universitete edukologijos bakalauro studijas. Kupiškėnų vaikus mokiau istorijos, politologijos, etikos. Išleidau penkias pradinukų laidas.

Kuriu nuo pat jaunystės. Savo mintis, apvilktas eilėraščio rūbais, sudėjau į knygeles "Pasakoju gyvenimą" (2012) ir "Žiedadulkės dukrelė" (2012), Prie Bobų Vasaros trobos"(2013/2016), "Gandrų seminaras" (2013), "Gamtos metų veidrodėlis" (2015).

Karolio Širvinsko konkurse "Baltojo balandžio sugrįžimas" užėmiau prizinę vietą (Ukmergė, 2012) . Esu Česlovo Milošo skaitovų konkurso diplomantė (Šventybrastis, 2012). Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė ( nuo 2014 m.), PMMA "Branduma" narė ( nuo 2012 m.).

1951-03-23 - 2018-06-27

Regis – nė negyvenau, tik ant stalo šūsnys eiliuotų ir neeiliuotų tekstų... ne visi jie beverčiai. Kiekvieno vertė – pagal išgyventą laiką... Ne vieną šimtą tapybos darbų išleidau po pasaulį. Ilgesys grožio, švelnios šviesos, kuri daugiau buvo vizija, sukūrė tuos tekstus.

Kai suspaudžia saviti neišsipildymo gniaužtai, ar ilgesys to kažko, gydausi žodžiais ant popieriaus...

Knyga „Šimtas šilumos blyksnių“ 2005 metais per šventę „Panevėžio literatūrinė žiema“ pelnė Uršulės Tamošiūnaitės vardo literatūrinę premiją, 2002 metais Kelmėj vykusiame kuriančių kultūros darbuotojų suvažiavime – prizinė vieta už poeziją, Karolio Širvinsko konkurso „Baltojo balandžio sugrįžimas“ – laureatė (Ukmergė, 2012). 

Užaugau Panevėžio rajono Mėtytinių kaime. Ramygalos vidurinėje mokykloje baigusi 8 klases, išvykau mokytis į Šeduvos žemės ūkio technikumą, čia įgijau zooinžinierės specialybę. Daug metų dirbau žemės ūkyje.

Pastaruoju metu gyvenu Kupiškyje, esu verslininkė.

Eilėraščius kuriu nuo paauglystės. Man tokio tylaus išsipasakojimo reikia iki šiol.

Išleistos knygos: „Delnų šiluma“ (2011), „Skrendančio paukščio tyloj“ (2014).

 

 

 

 

Pastaruoju metu gyvenu Kupiškio rajone, Skapiškyje. Mano kūrybai pradžią davė nuostabūs Dubysos slėniai, pavasarį  balti upės krantai nuo pražydusių ievų. Niekada nesimokiau eiliavimo meno, bet pirmuosius eilėraštukus, pasakėles rašiau dukrytei. Vėliau pradėjau rašyti didesnius kūrinėlius, miniatiūras. Turiu sukaupusi apie 300 eilėraščių ir kitų kūrinėlių.

 

 

 

 


Kad ir ką dirbčiau, kur dalyvaučiau, kūryba yra neatskiriama mano gyvenimo dalis. Man kūriniai tarsi vaikai. Išleidžiu juos į pasaulį su didele meile ir labai noriu, kad žmonėms jie būtų geri, padėtų jiems ir džiaugsme, ir liūdesy.

 

 

 





  

 

Mokiausi Kupiškio rajono, Subačiaus vidurinėje mokyklą. Linkau į humanitarinius mokslus, buvau literatų būrelio pirmininkė, savo eiles, straipsnius rašiau į vietinę spaudą. Mano jaunystės eilėraščius nusinešė Tėviškėje kilęs gaisras...
Svajojau tapti pedagoge ar žurnaliste, bet suabejojusi savo jėgomis, įstojau į Panevėžio A. Domaševičiaus medicinos mokyklą, įgijau akušerės specialybę.

Kūryba - tai, kas mane užburia, sykiu veda į priekį ir globoja. Kai aš netenku galvos dėl ko nors, ką myliu, mėgstu, dėl ko kenčiu, ką prarandu, ko ilgiuosi, ką išgyvenu, tampa lyg aistra, kuri nutiesia kelius į kūrybą, panaikina taisykles, priežastis, užglaisto nesutarimus, neša mane pirmyn, nepaisydama prieštaravimų, nuogąstavimų ar abejonių, tada viską išlieju ant balto popieriaus lapo... Jeigu ne kūryba, aš būčiau lyg laivas sustingęs negyvoje nuobodulio jūroje, todėl į eiles sudedu viską lyg kraičių skrynion: kas iki šios dienos skauda, kas kartais neduoda užmigti naktį, kas širdin nusėda, lyg ant baldų dulkės... Priimkite mane tokią, kokia esu...

Laiminga tampu, kai kuriu, rašau. Mano pirmoji knyga - „Palieku dalelę savęs, " išleista 2007 m. (eilės ir miniatiūros iš vienos raidės), antra - „Likimo vingiais" - išleista 2013 m. (eilės, miniatiūros, publicistiniai straipsneliai) ir trečioji - „Bėgantis laikas" (eilės), išleista 2016 m..

Gimęs 1933 m. balandžio 14 d. Kupiškio rajone.
Nors pirmuosius eilėraščius parašė dar mokydamasis gimnazijoje ir juos bendraamžiams pristatė sienlaikraščiuose, tačiau savo kūrybą (eilėraščius, prozą ir publicistiką) rajono laikraščiui spausdinti patikėjo tik apie 1980-uosius metus. Jų publikuota ir aukštaičių literatų almanache.
Autoriaus lyrinis herojus turi didelę gyvenimišką patirtį, turtingą dvasinį pasaulį.
Jo kūryba alsuoja nuoširdumu, paprastumu ir atvirumu. Autorius mėgsta įsiklausyti į save, į gamtos garsus, stebėti jos kaitą, kuri popieriaus lape virsta įsimintinais peizažais.
2002 m. išleistoje knygoje „Nuo saulėtekio iki saulėlydžio“ eilėraščiai ir prozos kūrinėliai.
Jau ruošiama antroji autoriaus knyga „Tie skubantys metai“, kurioje bus eiliavimų, pjesių ir miniatiūrų.

Gyvenimas – didelis turtas, pilnas netikėtumų, spalvų, sričių įvairovės. Gyvenu neblėstančiu smalsumu, pažinimu ir išbandymais.
Skaityti knygas labai mėgstu nuo vaikystės, tada pabandžiau eiliuoti ir pati. Tebebandau. Į eiles užrakinu išgyventas nuotaikas, pastebėjimus, kartais jose pamaištauju, pajuokauju, provokuoju, neriu į romantiką... Dar gyvenime labai rūpi kuriantys stebuklus žmonės, kelionės, saulėlydžių fotografavimas, laikas gamtoje, optimistinių idėjų įgyvendinimas.






ValinskaitėGimė 1955 m. gegužės 30 d. Alizavos seniūnijos Žilių kaime. Vėliau, persikėlė į Bakšėnus, ten gyvena iki šiol. Prasmingai gyventi Bronei padeda prigimtinės piešimo, literatūrinės kūrybos dovanos. 2005 m. išleista jos eilėraščių knygelė „Vakarėjantis laikas“ bei surengta pirmoji paveikslų ekspozicija Kupiškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos parodų salėje.

B. Valinskaitė – Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos ir Kupiškio literatų klubo narė. Jos eilėraščiai rajono laikraštyje „Kupiškėnų mintys“ spausdinami jau visas trisdešimtmetis. Jų buvo skelbta ir kituose periodiniuose leidiniuose, taip pat Kaimo rašytojų sąjungos narių poezijos antologijoje „Veidu į Tėvynę“ (2003), almanachuose „Angelo plunksna“ (1998) ir „Kupiškis.2003: kultūra ir istorija“ (2004).

VaizmuzieneGimiau 1950 m. sausio 30 d., Kupiškio raj., Rudilių kaime, tarnautojų šeimoje. Baigiau Maksvyčių aštuonmetę, po to tuometinę Kupiškio Vl. Rekašiaus vidurinę mokyklą. A. Domaševičiaus medicinos mokykloje Panevėžyje įgijau medicinos felčerio specialybę. Ištekėjau ir atvykau į Kupiškį. Čia daugiau nei 40 metų su meile savo mediko žinias, energiją atidaviau Kupiškio krašto žmonėms.

1989 metais Paliepėje pasiėmę žemės, su vyru ir keturiais vaikais ėmėme ūkininkauti.
Tada atsirado ir eilėraščiai. Kiek nustebinę, viliojo rašyti. Tuo metu bėgau nuo poezijos nenorėdama „gaišti laiko“. Bet eilėraščiai palaikė mano dvasią, guodė, stiprino, padėjo įveikti vargus. Už poeziją nuoširdžiai dėkoju Dievui. Joje slypi mano kelias tėviškėn, ilgesys, džiaugsmas ir viskas, kas telpa į gyvenimą.

Išleista knyga: „Per rasas“   2014

Gimiau ir užaugau Žemaitijoje, Lopaičių miško vidury. Manoma, kad čia buvo sužeistas karalius Mindaugas.
Gimiau ir užaugau po Skorpiono ženklu. Visada kalbu garsiai, bet ne visada apie tai, ką jaučia širdis.
Kai dėliojau žodžius sau, savo užrašų knygelėje, atrodė visai kitaip, negu atiduodant juos kitiems.






Vieną žiemos vakarą susirikiavo žodžiai į keletą posmelių. Nebepanorau jų paslėpti stalčiuje. Viena mano pažįstama tada sakė: „Tu dabar jau nieko nebebijok, rašyk ir duok mums skaityt". Tad ir dėlioju eilutes iš paties tikriausio jausmo – meilės. Tokio jausmo, kuris išgyventas, visapusiškas ir nepakartojamas. Ir man tai tiesiog patinka.