Naujos knygos pristatymas visada ypatingas renginys. Ir autoriaus nerimas, kaip priims ją skaitytojai, ir svečių smalsumas, kuo nauja knyga patrauks, ar palies širdį, ar įstrigs joje ilgam. Visa tai sukuria nekasdienę atmosferą, kuri vienaip ar kitaip paveikia visus: ir kūrėjus, ir skaitovus, ir klausytojus.

Į tokią šventę kupiškėnus pakvietė poetė, literatų klubo „Lėvens balsai“ narė Genovaitė Koriznienė – spalio 21 d. ji pristatė savo trečią eilėraščių knygelę „Ilgesio upės“. Renginį vedė Kupiškio viešosios bibliotekos Kraštotyros ir edukacijos skyriaus vedėja Lina Matiukaitė, muzikinę gerumo ir svajingumo nuotaiką kūrė Kupiškio kultūros centro darbuotoja Vaiva Mališauskienė, kurios skambus ir šviesus balsas žavėjo visus klausytojus. Tą popietę skambėjo trys poetės eilėraščiai, kuriems melodijas ir sukūrė Vaiva.

„Lėvens balsų“ pirmininkė Regina Baltrūnienė pažėrė itin meniškų metaforų iš naujos G. Koriznienės knygelės. Šių eilučių autorė palygino poeziją kaip liudininkę tarp dangaus ir žemės. Atėjęs (o gal nukritęs) dangaus siųstas įkvėpimas patenka į kūrėjo širdį, tampa „kūnu“ – žodžiu, pasiekia skaitytojų ar klausytojų širdis ir vėl pakyla į dangų, nešdamas jau visą mūsų meilę, džiaugsmą, svajonę, ilgesį – visus tauriausius mūsų jausmus. Gražūs mainai! Eleonoros Mildos Vaižmužienės perskaityti poetės eilėraščiai suskambo nauja jėga. Vėliau pati autorė pasidžiaugė, kad taip gražiai paskaityti eilėraščiai jai labai patikę. G. Koriznienė savo eilėraščius apibudino kaip momentinius kūrinius, kurių jau nei pakartosi, nei pakeisi , – jie tokie, kokie gimė pačioje autorės širdyje, ir dabar keliauja – ieško kito žmogaus širdies.

Visi klausytojai, tikiu, pasijuto nekasdieniškai: vėl atgijo gimtųjų namų nostalgija, jaunystės žavesys, o ilgesio upės kiekvieną plukdė ten, kur veržiasi širdis, grįžta mintis. Graži buvo šventė! Gera buvo plaukti „Ilgesio upėmis“ į gėrio, meilės ir gerumo šalį! Dėkojame mielai Genovaitei už jaukų pasibuvimą.

 

„Surink mus iš pakraščių/ Pavargusius/ Prie vienintelio stalo/ Susėsti/ Laukiu kai nurims valanda/

Neskaudės/ Nebereikės mums kalbėtis/ Tylėsim gyvenimą liesdami“.

Šios eilutės tapo Justo Jasėno eilėraščių knygos „Surink iš pakraščių“ savotišku sutiktuvių moto. Jomis ir prasidėjo renginys Kupiškio viešojoje bibliotekoje spalio 18-ąją, surinkęs į salę nemažą būrį poezijos mylėtojų, literatų, kunigo Justo bičiulių, pažįstamų buvusių parapijiečių. Pastaroji knyga pasirodė po šešerių metų pertraukos ir yra jau trečioji poeto kūrybiniame kelyje. Pirmoji, „Užmigdykite mus ežeruos“ išėjo 2010 metais, o antroji – „Artumų erčios“– 2012-aisiais.

Poetinę renginio nuotaiką atliepė Kupiškio meno mokyklos mokinių klarnetistų Igno Bagdonavičiaus ir Tomo Urbanovičiaus bei gitaristės Gabrielės Būgaitės sugroti kūriniai. Atlikėjus parengė mokytojai Saulius Vilutis, Vytautas Muliarčikas ir Kęstutis Stankevičius. Renginio sumanytojų nutarta vietoj autoriaus kalbos parodyti trumpą filmuką: ekrane išvydome 2012 metais Kauno Vytauto Didžiojo universiteto magistrantės Ignės Rotautaitės filmuotą pasakojimą „Nenoriu būti tikėjimo despotu: kunigo Justo Jasėno portretas “, kuriame kunigas, irkluodamas valtį (poetiška ir simboliška), atsako į užduodamus klausimus, o tie atsakymai ir sudėlioja jo – žmogaus, poeto, dvasininko – žodinį portretą, atskleidžia, pasak paties autoriaus, jo „sielos programą“. Renginio vedėjos Linos Matiukaitės paklaustas, ar paneigtų tai, ką prieš keletą metų kalbėjo, svečias su šypsena ištarė: „pasirašyčiau po viskuo“. Pluoštelį eilių iš pristatomos knygos perskaitė kita poetė – Regina Baltrūnienė, rajono literatų klubo „Lėvens balsai“ pirmininkė, o mokytoja Liuda Kopūstienė pateikė šio leidinio recenziją, apibūdindama šią 3-jų dalių knygą kaip išminties ir gyvenimo gelmės ieškojimą. Poeto Justo eilėraščių žmogus – turtinga asmenybė, neprarandanti savybės stebėtis. Pasak recenzentės, „taigi tie pakraščiai – ne kas kita kaip gyvenimo patirtis, galinti ir žeisti, ir žavėti.“ Įvardintos rinkinio temos, vyraujantys motyvai.

Šis šventės pavadinimas neatsitiktinis, nes tradiciškai joje dalyvauja Pasvalio, Rokiškio, Kupiškio ir Biržų poetai. Tai jau 17-ą kartą surengta šventė. Jos pradžia – prie paminklinio akmens, žyminčio sodybvietę, kur gyveno poetas. Ten ir skambėjo jautrios, mielos biržiečių poetų eilės, skirtos K. Binkio atminimui.

Nors saulė šypsojos, bet vėjas nebuvo svetingas, todėl šį kartą buvome sukviesti į Papilio Bendruomenės namus. Čia poeto K. Binkio trioletus skaitė Papilio vidurinės mokyklos mokiniai (mokytoja Vita Januševičienė), gražiomis dainomis ir nuostabiais balsais džiugino Papilio moterų kvartetas, bei pasidalino atsiminimais ir apie rašytoją Algimantą Zurbą, skaitė K. Binkio trioletus „Aguonėlės“, „Padovanok man spindulį nakties“.

Atėjo metas skaityti eiles ir susirinkusiems iš visų pagairių. Eiles skaitė: Pasvalio klubo pirmininkė Regina Grubinskienė ir Povilas Katkevičius, rokiškietė Alė Darata Kazlauskienė, Irena Naktinienė (iš Papilio), kupiškietės: Genovaitė Koriznienė, Giedrė Murnikovienė, Regina Baltrūnienė ir Aldona Lavickienė (Skapiškis).

Paminėjau ne visus, nes ne visus ir pažinojau.

Į dar vieną šventę, birželio 16 dieną, poetinio žodžio mylėtojus ir kūrėjus sukvietė „Krinčino verdenės“. Tai Pasvalio rajono literatų klubo „Užuovėja“ 20-mečio paminėjimas su nauja kūrybos rinktine „Svalia ta gyslelė“. Knygos pavadinimas – Vlado Braziūno eilėraščio frazė.

Susirinkusius sveikino Krinčino seniūnas Remigijus Jonužis. Poetų Leonardo ir Eugenijaus Matuzevičių sodybos kieme buvo uždegtas aukuras. Čia skambėjo ir eilės, kurias skaitė pasvaliečių klubo literatai. Išgirdome E. Matuzevičiaus eil. „Laiškas Motinai“ ir L. Matuzevičiaus eil. „Laiškas Tėvui“. Šio krašto poeto Mykolo Karčiausko eil. „Langai“ skaitė klubo pirmininkė Regina Grubinskienė. Ji mums plačiau papasakojo ir apie brolių Matuzevičių gyvenimą bei jų kūrybos kelią. Čia tylos minute buvo pagerbti šio krašto poetai: Jonas Strielkūnas, Jonas Mikelinskas ir kiti.

„Krinčino verdenės“ – tai nenutrūkstamas vyksmas, nes jau švenčiamas klubo dvidešimtmetis. Ta proga ir išleista klubo narių kūrybos rinktinė. Joje savo eilėmis, prozos kūrinėliais ir mintimis dalinasi 32 autoriai. 13-ai klubo narių įteikti Padėkos raštai ir gėlių puokštės. Pasveikinti ir jubiliatai, padėkota ir Pasvalio rajono savivaldybei už paramą rinktinės leidybai, šios rinktinės dailininkui Virginijui Nudai ir dabartiniam sodybos šeimininkui Albinui Mačiuliui.

„Žodis – yra didžiausia žmogaus galybė“ – prieš poezijos skaitymus, sveikindama visus susirinkusius, taip sakė rajono Garbės viešnia, akių gydytoja docentė Genovaitė Jasaitienė, poezijos šventėje dalyvaujanti jau 24-ą kartą.

Buvo miela išgirsti visų autorių prisistatymo žodžius ir jų paskaitytą po vieną eilėraštį ar prozos kūrinėlį.

Renginį pagyvino, gražiai nuspalvino ir dviejų muzikos kolektyvų atliktos melodingos, šiltos, jausmingos dainos. Dėkui pasvaliečiams už gražią šventę, Krinčino seniūnui Remigijui Jonužiui už mums dovanotą knygą „Mes esam Šiaurės krašto...“ ir klubo „Užuovėja“ pirmininkei Reginai Grubinskienei už mums skirtą pasvaliečių kūrybos rinktinę „Svalia ta gyslelė“. Šioje gražioje pasvaliečių šventėje dalyvavo Biržų bei Panevėžio literatų klubų atstovai taipogi ir mes: Laima Lapienienė, Aldona Lavickienė, Genovaitė Koriznienė ir šių eilučių autorė.

Poezijos paukštė, jau apsilankiusi kitų rajonų poezijos šventėse, birželio 9 dieną nusileido ir Kupiškio krašte. Į Kupiškio rajono viešosios bibliotekos bei literatų klubo „Lėvens balsai“ organizuojamą tradicinę šventę „Poezijos pavasario aidai Kupiškyje“, kuri šiais metais vyko Adomynėje, atvažiavo literatų iš Anykščių, Biržų, Pasvalio, Panevėžio, Rokiškio, Svėdasų ir net iš Klaipėdos bei Kauno. Kartu buvo minimas ir Adomynėje vykstančios šventės „Prisijaukinkime poezijos paukštę“ 15-metis. Dvaro verenda buvo pilnutėlė, vos sutalpino renginio svečius ir žiūrovus.

Šventės pradžia buvo skirta paminėti visai netoli Adomynės, Melaikiškių kaime gimusį poetą Bronių Rimšą (1892-1975). Renginio vedėja Lina Matiukaitė trumpai papasakojo apie jo gyvenimo kelią ir kūrybą. Vienintelė knygelė „Ant beržo tošies“ išleista 1940 metais. Ją išsaugojo ir prieš porą dešimtmečių viešosios bibliotekos darbuotojams atnešė Lucijus Šimonis. Neteko mums B. Rimšos pažinti, tačiau buvo smagu „atrasti“ poetą ir jo kūrybą. Keletą B. Rimšos eilėraščių ir poemos „Kepurinis“ ištrauką paskaitė aktorius Romualdas Gudas.

Prisiminėme ir praėjusių metų pabaigoje mirusią „Lėvens balsų“ klubo narę, žurnalistę Eugeniją Urbonienę. Elenos Mezginaitės eilėraštį „Skardis“, dedikuotą E.Stančikaitei (Urbonienei), skaitė žurnalistė Virginija Juškienė, o jaunystėje rašytus Eugenijos eilėraščius – anūkė Vilija Jackevičiūtė ir literatų klubo pirmininkė Regina Baltrūnienė.

Šventės dalyvius pasveikino Lietuvos Respublikos Seimo narys Jonas Jarutis ir pritarė, kad prasminga prisiminti išėjusius, nes poetai – išskirtiniai žmonės, kuriems duota šiek tiek daugiau... Adomynės bendruomenės pirmininkė Virginija Pakalniškienė sveikino ir pasidžiaugė, kad poezijos paukštė išaugo, išskleidė sparnus ir atskrido į Adomynę.

Svajingas, romantiškas dainas dovanojo bardai – panevėžietė Elena Freder ir svėdasiškis Algis Baronas. Jų muzika – tai žodžio, skambesio pojūtis, tai sielos virpėjimas... Žinoma, kad visų sielas virpino ir poetų skaitomos eilės. Skapiškyje gimusi Gerda Jankevičiūtė daug metų gyvena Klaipėdoje, bet nepamiršo savo tarmės ir mums skaitė eiles kupiškėnų tarme. „Lėvens balsų“ klubo narė Onutė Jėckienė sukūrė dainą Adomynei, ją ir padainavo. O poetams, kurių buvo beveik trys dešimtys, teko paskaityti tik po vieną ar du eilėraščius. Skaičiusieji galėjo pasirinkti sau dovanėlę: knygą, lankstinuką, atviruką, knygai skirtuką, rašiklį ar kitą smulkmenėlę...

O didelės dovanos – tai dvaro šeimininkių ruošti skanėstai ir, žinoma, garsiosios adominiečių pagrabinės bandelės. Buvo ir pažintinė ekskursija po dvarą, ir fotosesija su dvaro ponių skrybelaitėmis, ir apsilankymas jaukioje Adomynės Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje. Kiekvienas šventės dalyvis išsivežė ir po lauko lauko gėlių puokštę...

Dėkojame kultūros darbuotojai Rimai Lapienienei ir bendruomenės pirmininkei V. Pakalniškienei už šiltą priėmimą. Bendromis pastangomis sukūrėme tikrai gražią ir įsimintiną šventę.