Vasario 6-osios popietę Kupiškio viešosios bibliotekos salėje vyko Rimanto Urbono poezijos knygos „Abipus pilnaties“ ir apsakymų knygos „Žiogai žolėje“ sutiktuvės. Į renginį atvyko plati Rimanto Urbono giminė, miestelio bendruomenė, Biržų krašto literatų atstovai ir mūsų rajono klubo „Lėvens balsai“ nariai.

Renginį pradėjo ir visus pasveikino viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja Lina Matiukaitė. Ji apgailestavo, kad Rimantas išėjo pačiam kūrybos pakilime, bet pasidžiaugė, kad jo šeimos rūpesčiu ir lėšomis išleista knyga. Tai vertinga ir brangi dovana skaitytojams ir artimiesiems.

Eugenija Urbonienė pristatė giminės atstovus, atvykusius į knygos sutiktuves: vaikus, anūkus, Rimanto brolį ir kitus artimuosius. Ji džiaugėsi, kad dvi knygos (prozos ir eilėraščių) sutilpo „po vienu stogu“. Joje eilėraščiai iš kelių kūrybos laikotarpių, pradedant mokykliniais ir parašytais iki išėjimo anapus... O prozos knygai atrinkti stipriausi Rimanto apsakymai ir novelės.

Sutiktuvių šventei vadovavo jauniausioji Rimanto dukra – sociologijos doktorantė, Vilniaus universiteto dėstytoja Veronika Urbonaitė – Barkauskienė ir vyriausioji anūkė – Vilniaus dailės akademijos studentė Ūla Šveikauskaitė, kuri rūpinosi knygos iliustravimu ir maketavimu. Ūla prisipažino, kad jai tai buvo debiutas ir didelis iššūkis, nes teko imtis techniškai sudėtingų darbų.

Garso įrašo dėka, kuriame su tėčiu kalbasi Veronika, mes jutome, tarsi Rimantas su mumis ir šiapus, ir anapus pilnaties, nes jį mums sugrąžino ir nuotraukos, besikeičiančios ekrane...

Rimanto prozos kūrinius pristačiusi literatūros mokytoja Laima Vinciūnaitė sakė, kad knyga gal nenustebins, bet ji turi ypatingo savitumo. Labai skaudžios temos: karo, žmogaus ir jo gyvenimo drama, pokaris, kolūkio kūrimosi laikmetis, šeimos tarpusavio santykiai, sunkūs gyvenimo žingsniai. Veiksmas visur prasideda nuo peizažo, tada įvedamas ir žmogus. Žavi autoriaus gebėjimas matyti ir suprasti. Ir kartais užtenka vieno žodžio, kuris toks įtikinantis ir stiprus, kad giliai ir ilgam įauga į vaiko ar suaugusio sąmonę... Apžvelgdama prozą, mokytoja ilgiau apsistojo ties dviem apsakymais – „Jono Jočio Andalūzija“ ir „Žemuogėlė“.

Anūkė Vilija Jackevičiūtė skaitė novelę „Paslaptis“, o Rimanto sūnaus Algimanto dukra Agnė – apsakymo „Pinigai“ fragmentą. Vieno apsakymo personažas – plūgo žmogus – jaunesnysis Rimanto brolis Stasys dalinosi prisiminimais apie jųdviejų upelyje leistus sielius, baravykų rinkimą ir paauglystės nuotykius. Dukros Kristinos draugė Edita, nors pati esanti iš Biržų, bet labai pritapusi prie Urbonų šeimos ir „Biržų dukra“ vadinta, skaitė ištrauką iš apsakymo „Optimistas“.

Prieš poezijos knygos „Abipus pilnaties“ pristatymą išgirdome Rimanto ir dukros Ievos Vainienės pokalbį apie baravykus ir voveraites pušynuose. Gražus pašnekesys: dukros smalsumas ir nenuilstantis tėčio aiškinimas iki smulkmenų...

Biržų literatė Lina Kiškienė prisipažino, jog Rimantą Urboną mačiusi tik keletą kartų, tačiau jau po pirmo susitikimo pagalvojusi, kad šis žmogus ir jo kūryba jai labai primena Paulių Širvį. Pačiai buvo keista, kad apie Rimantą vis norisi galvoti. Kartais žmogų sutinki ir priimi iš karto. Taip priimi, kad net išėjęs, jis neišeina. Ir kai Rimanto jau nebebuvo tarp mūsų, Lina parašė eilėraštį „Kuri žvaigždelė tavo“. Jį poetė ir paskaitė.

Anūkas Benas Vainys, kuris esąs pagal charakterį labai panašus į senelį, paskaitė eilėraštį „Paminklai“.

Rimanto dukrų – Kristinos ir Veronikos – buvusi mokytoja ir auklėtoja Eugenija Katauskienė, apžvelgdama Rimanto Urbono poeziją, sakė, kad „Abipus pilnaties“ – kitokia būsena: ir čia, ir ten, vakar ir rytoj, pilnatis žmogaus sieloj ir dvasioj, meilė visam pasauliui. Eilėraščiuose nebandoma atspindėti viso gyvenimo pilnaties, bet jo poezijos žmogus labai artimas, pažįstamas, nes dažniausiai jis yra toks, koks aš, koks tu – savas. Poetą kankina klausimas: kur gyvenimo esmė? Atsakymų daug, ir jie visi teisingi. Svarbiausia poetui – suvokti, kad viskas keičiasi. „Kad vėl kartotųsi/ Gyvenimo gama“ – trokšta eilėraščio lyrinis „aš“. Nuolat grįžtama į praeitį – savo, tautos, šeimos. Jis apgailestauja, kad ne viskas gyvenime klostėsi taip, kaip norėtųsi, bet pakeisti, deja, jau neįmanoma. Labai dažnai Rimanto eilėraščiuose kartojasi giminės motyvas. Tarsi Vytauto Mačernio „Vizijose“ šis motyvas atgyja, stiprina eilėraščių žmogų, teikia jam ištvermės ir suvokimą, kad viskas kartojasi – kitame laike, kitoje erdvėje, kitokiu lygiu. Filosofiškai ir jautriai skamba artėjančios mirties nuojautos gaidos. Ji nebe tokia baisi ir skaudi. „Man ir po žemėm bus gerai“ – sako eilėraščio lyrinis herojus. Kuklus poeto troškimas – kad būtų nors retkarčiais prisimenamas jo vardas: „Gal mano vaikelius / Pakrikštys tuo vardu“. Archetipinis žmogaus susiliejimas su gamta – senelis išeina „girion smulkių riešutų“ – yra be galo giliamintis ir ramus.

Ne kartą Rimanto kūryboje minima meno tema. Kūryba – pati tikriausia vizija, bet ji garantuoja žmogaus ir tautos išlikimą. Tik menas, tėvų kalba daro mus amžinus ir vertingus. Liaudiškieji poetai – Antanas Strazdas, Antanas Vienažindys, Paulius Širvys – buvo labai brangūs poetui Rimantui.

Pasirinktus Rimanto Urbono eilėraščius skaitė ir „Lėvens balsų“ klubo poetės: Angelė Marija Jonuškienė, Genovaitė Koriznienė ir Regina Baltrūnienė. Ir vėl sukosi filmukas „Iš Rimanto šalies...“

Rimanto Urbono knygomis ir gėlėmis buvo apdovanoti artimieji, svečiai, skaitovai ir visi tie, kurie prisidėjo prie šios knygos gimimo.

Komentuoti