Vasario 21 d. į Miliūnų bendruomenės namus rinkosi žmonės, pasidalinti prisiminimais apie kaimo šviesuolį ir poetą Liudą Šeštoką.

Greit bus 12 metų, kaip jis pašauktas Anapilin, tačiau kaimo žmonės jo nepamiršo. Labai teisingai apie Liudą pasakė sūnėnas Stasiukas: Jo nereikia pagerbti tylos minute, o verta kalbėti, nes yra ką prisiminti, papasakoti. Juk Liudas visiems buvo ir patarėjas, ir užtarėjas, atidus žmogui ir medžiui. Dabar, be Liudo akordeono melodijų tapo tylesni Miliūnų kaimo vakarai...

Vyresnysis sūnus kalbą pradėjo P.Širvio eilėraščio „Aš – beržas“ eilutėmis ir prisiminė tėvo, pasodinusio berželį, žodžius: kai beržas bus didelis, mes gersim jo sulos. Pasidžiaugė, kad visiems dar teko paragauti to beržo sulos ir, paminėdamas šiltu žodžiu tėvą, pasakė: norint pabendrauti su išėjusiu, reikia akis pakelt į debesis...
Ir kiti kalbėję bendruomenės nariai sakė: geras buvo žmogus, gera jį prisiminti...

Šioje darbštaus ir mylimo žmogaus, literato ir poeto paminėjimui skirtoje popietėje dalyvavome ir mes, atstovės nuo literatų klubo „Lėvens balsai“. Savo eilėraščius skaitė Eleonora Milda Vaižmužienė, Genovaitė Koriznienė, Laima Lapienienė ir šių eilučių autorė.

Liudo Šeštoko artimiesiems padovanojome 2003 metų pabaigos literatų klubo narių kūrybos leidinėlį, kurį parengė Lina Matiukaitė. Jame jau paskutinieji Liudo palinkėjimai literatams...

Komentuoti