Šeštadienio popietę į miesto biblioteką prisiminti prieš keturias savaites Anapilin išėjusį Rimantą Urboną rinkosi „Lėvens balsų“ literatai, a.a. Rimanto šeimos nariai ir buvę jo kolegos žurnalistai.

Bibliotekos direktorės pavaduotoja Lina Matiukaitė buvo paruošusi nuotraukų montažą, kuris leido vėl „susitikti“ su Rimantu. Tai 2013 m. literatūriniai – poetiniai renginiai, kuriuose su užsidegimu dalyvavo ir velionis. Iš nuotraukų į mus žvelgiantis Rimantas – su jam būdinga vos juntama šypsena, mąslumu...

Skaitėme Rimanto eilėraščius, kurių dvasios gal ir nesugebėjome perteikti taip, kaip būtų perteikęs pats autorius. O Vida P., Genovaitė K. skaitė savo eilėraščius, skirtus Rimanto atminimui. Šildėmės arbata, kava ir prisiminimais, kuriais dalinosi buvę Rimanto kolegos žurnalistai, šeimos nariai.

Algirdas Petrulis prisiminė studijų metus, kur abiems teko susitikti, bendrauti Vilniaus universiteto filologijos fakultete, netgi išsaugojo laikraštyje „Tarybinis studentas“ publikuotus Rimanto jaunystės eilėraščius, O vėliau, kartu dirbant žurnalistinį darbą jau ir Kupiškyje, Rimantą įvardino kaip įžvalgaus, tvirto žodžio meistrą.

Kalbėjusi žurnalistė, anksčiau ėjusio laikraščio „Kupiškio žinios“ buvusi redaktorė Rita Briedienė prisiminė tuos laikus, kai minėtame laikraštyje dirbo ir Rimantas. Ji sakė: Turėjome gerą, teisingą žurnalistą, rašiusį gerus, su tiesos daigeliais straipsnius, kuriuose nebuvo bereikalingo nuspalvinimo. Rimantas daug skaitė, buvo įdomus pašnekovas.

Buvusi kolegė žurnalistė Virginija Juškienė apgailestavo, kad dažnai, tarsi turėdami svarbesnių neatidėliotinų dalykų, prasilenkiam su žmonėmis, jų nepakalbinę. O dabar, kai Rimanto nebėra, nesitiki, kad tai tiesa, vis dar regisi – susitiksim, nes tiek dar liko nepaklausta, nepasakyta, nepadėkota...

E. Katauskienė stebėjosi Rimanto „įveiktų“ knygų gausa. Į metų knygos rinkimus jis ateidavo perskaitęs visas nominacijai atrinktas knygas, turėdamas ir drąsiai išsakydamas savo nuomonę, taip palengvindamas ir kitų apsisprendimą balsuojant, nes jo nuomonė buvo svari.

Paprašyta pasidalinti prisiminimais apie tėtį, Rimanto dukra Veronika sakė, kad apie jį galėtų kalbėti ilgai ir pasakyti labai daug, todėl įvardino, kad jų bendravimas buvo ne vien išsakomas žodžiais, o tiesiog jaučiamas vidumi...

Man belieka pridurti, jog šalia mūsų buvo žmogus, kurio eilės, tarsi žodžiais nutapyti paveikslai, prikaustydavo dėmesį, skverbdavosi į klausytojų sielą, o ir mums, jo kolegoms literatams, kiek plačiau atidarydavo duris į klausytojų širdis, tarsi savo buvimu aukščiau pakylėdamas ir mūsų eiles. Nuolat jausim dėkingumą už teisingus, neįžeidžius patarimus, už nepamirštamas šilto bendravimo akimirkas renginių ir išvykų metu. Rimantas dėkojo už galimybę lankytis poezijos šventėse. O mes ar Jam suspėjom padėkoti?

Rimantas nesilankė bažnyčioje, tačiau mes, pasidalinę prisiminimų akimirkomis, ėjome į vakarines mišias. Keturios savaitės, kai Jis jau ne tarp mūsų...


Nuotaukos Linos Matiukatės

Komentuoti