Balandžio 27 dieną Šimonyse vyko anykštėno literato, tautodailininko, klieriko Karolio Širvinsko atminimui skirti devintieji respublikiniai poezijos skaitymai „Baltojo balandžio sugrįžimas“, kuriuos organizuoja fondas „Baltasis balandis“ ir jo įkūrėja, Karolio mama Aldona Širvinskienė. Siekiant suaktyvinti literatų veiklą viešame visuomenės gyvenime ir suaktyvinti jų bendradarbiavimą, ši šventė vyksta vis kitoje vietoje. Šimonių miestelis pasirinktas neatsitiktinai – šimonietė Vida Kaulakienė tapo Ukmergėje vykusio pernykščio konkurso laureate.
 
Šių metų skaitymuose dalyvavo dvi dešimtys kūrėjų iš Anykščių, Biržų, Kupiškio, Panevėžio, Rokiškio, Svėdasų ir Vilniaus. Konkurse dalyvavo ir devyni „Lėvens balsų“ literatai: Birutė Jasinskienė, Regina Baltrūnienė, Eugenija Katauskienė, Vida Palionienė, Rimantas Urbonas, Genovaitė Koriznienė, Milda Narmontienė, Justas Jasėnas ir Laima Lapienienė.

Visi jie vertinimo komisijai pateikė po penkis eilėraščius, iš jų po du paskaitė renginio metu. Poeziją keitė muzika – dainavo bardai anykštėnas Vidmantas Plėta ir svėdasiškis Algimantas Baronas. Neprailgo dvi valandos nors ir atnaujintoje, bet šaltoje Šimonių kultūros namų salėje – šildė poezija, muzika ir bendraminčių širdžių šiluma. Kol komisija aptarinėjo rezultatus ir rinko geriausius, svėdasiškis literatas, kraštotyrininkas Raimondas Guobis papasakojo apie Šimonių miestelio praeitį ir bažnyčią. 

Vertinimo komisijoje buvo: Anykščių rajono savivaldybės L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Aušra Miškinienė, 2012 metų skaitymų „Baltojo balandžio sugrįžimas“ laureatė Vida Kaulakienė, Kupiškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja Lina Matiukaitė ir Subačiaus padalinio vedėja Inga Dovydėnienė. Konkurso nugalėtojų apdovanojimai ir laisvieji skaitymai persikėlė į jaukesnę aplinką – į svečių kambarį su židiniu.
Paskatinamaisiais prizais ir padėkomis apdovanotos trys literatės: kupiškėnė, klubo „Lėvens balsai“ narė Milda Narmontienė – už geriausią eilėraštį, skirtą Karoliu Širvinskui; anykštėnė, klubo „Marčiupys“ narė Diana Šermukšnienė – už nuoširdžiausią eilėraštį; biržietė, klubo „Versmė“ narė Lolita Čeponienė – už geriausiai paskaitytą eilėraštį.

Konkurso laureatu tapo ir garbės juostą pelnė kunigas, „Lėvens balsų“ narys Justas Jasėnas. Dėkodamas už netikėtą, bet labai brangų įvertinimą, jis teigė, kad gyvenime vyksta daug iš dangaus nulemtų susitikimų. Tais metais, kai K. Širvinskas žuvo, J. Jasėnas įstojo į Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminariją ir buvo apgyvendintas kambaryje, kuriame anksčiau gyveno Karolis. Vėliau J. Jasėnas į kompaktinę plokštelę įrašė nemažai Karolio eilėraščių, kartu su kitais klierikais seminarijoje organizavo jo piešinių parodą.

Visi šventės dalyviai susibūrė prie suneštinio vaišių stalo, mielai bendravo, susitiko senus pažįstamus, surado naujų draugų. Laisvieji skaitymai prasidėjo ankstesnių metų konkurso laureatų kūrybos pristatymu. Po keletą eilėraščių paskaitė Leopoldas Stanevičius iš Vilniaus, Audronė Palionienė iš Panevėžio, Dalius Baltranas iš Anykščių ir šventės šeimininkė Vida Kaulakienė. Vėliau savo kūrybą skaitė visi norintieji, tarp jų ir konkurse nedalyvavusios kupiškėnės Aušra Uldukienė bei Regina Sagulina.

Greitai prabėgo laikas Šimonyse, nuotaikos nesugadino ir pabjuręs oras. Atsisveikinome jau vakarėjant, atminčiai liko šventės dalyvių nuotrauka bažnytėlės fone. Tik gaila, kad toje nuotraukoje nebe visi literatai – būrelis kupiškėnų jau buvo išskubėję į namus anksčiau.
Visų literatų vardu dėkojame poezijos skaitymų organizatorei Aldonai Širvinskienei už prasmingą ir gražų sūnaus Karolio atminimo įamžinimą, o Vidai Kaulakienei – už pagalbą organizuojant renginį ir svetingą priėmimą. 2014 metais jubiliejiniai dešimtieji poezijos skaitymai „Baltojo balandžio sugrįžimas“ vyks K. Širvinsko gimtajame kaime – Kunigiškiuose, netoli Svėdasų.


Renginio nuotraukos:

 


 

 

Konkurso nugalėtojų kūryba

JUSTAS JASĖNAS

 Karolio Širvinsko atminimui

 Karoli Karoli
Tavo eilėraščiai
Įbridę į baltą Šviesą
Švyti

 

Mažas žiūrėjimas
Pasiilgus tylinčio kranto
Kur neskauda
Žiūrint į kitą 

Dangus pasirinko
Mums nesupratus
Dylančio gyvenimo
Trupinius 

Sielos stebuklas
Žingsnių atvertys
Pakilėtos Aukštybėn
Virpa 

Drobių takas
Išeiti ir grįžti
Ilgesys lyg vanduo
Sapno pakraštėlio paguoda

 

Karoli Karoli
Užrašyk
Nepamiršim tiesos
Kasdienybės kartėlį jusdami 


Mamai


Vienintelį kartą gyvenime
Išėjau pažiūrėt į Gyvenimą
Žmogiškumo kelyje sužydėjau
Šiandien būsiu savim 

Sužeistos akys ir dienos
Užgautas likimas prabyla
Nusilenksiu dar sykį
Ribotam silpnumui ir grožiui 

Motina klausia laukia ir tyli
Jautrus tas ilgesio virpėjimas
Mažas eilėraštis žiūri gyveniman
Skaudančios motinos įsčios dainuoja 

Prie Zaraso ežero 

Tavo ežeruos
Dar gyvenu
Kūdikio verksmas
Ankstyvą rytmetį
Temstant 

Dar pasisemiu vandens
Kai skauda
Sopa akys nuo ilgo žiūrėjimo
Kai klauso ir klausia
Nurimusios žuvys 

Ar žinai kaip šaukdavo
Ežerą
Kai kalbėt nemokėjom
Neturėjom vardų
Buvom visai nuogi nebijojom
Jis prie mūsų pasilenkdavo

 

Nusimazgosiu kojas
Širdžiai šį vakarą bus geriau
Beliks apsikabinti
Prarastą vieškelį
Jau norėčiau grįžti namo


Prisikėlimas Anykščiuose 

Velykų ryto varpai
Skausmo nebėr
Tiek vietos
Dabarties sapnui 

Velykų ryto giesmė
Brenda pavasaris
Švelniai užgauna akis
Prisikėlimo artuma 

Velykų ryto malda
Gaiviai tikroviška
Jauduliu plaka širdis
Dar gyvensim


Prieblandoje 

Paglobosiu Jurgiuką
Kūdikį Brolien Tavo
Kol įsčios tuščios rankos dar tvirtos
Pasimokyk skaityt
Bus geriau Pamatysi

 

Nepraradau tikėjimo
Namus tik Ieva praradau
Juk man pačiam žeme reiks užsikloti
Tik man pačiam teks pažiūrėt Dangun

 

Ievute prisėsk arčiau
Skara apgobsiu Tavo nežinią
Tau pažadu viena nebūsi
Tik vandenin nebrisk

 

Tu juk žinai Gyvenime taip būna
Prieš vandenį užmerk akis
Rankelės vaiko iš pačios gelmės
Tave atsiveja ir apkabins

 

Atsiveja sapnai Marškinėliai nepasiūti
Ir įsčios Tavo kruvinos per pačią pilnatį
Tam vandeny suspindo
Nusidažys baltai dar sykį
Tas pienas prakeikimas tas


DIANA ŠERMUKŠNIENĖ


* * *
Aš saugau paslaptį.
Ne savo.
Lietuvių, kur prieš šimtmečius gyveno,
Kūrė laimę ir mylėjo.
Tada turėjau aš karūną-pilį –
Pačioj viršukalnėj stovėjo
Ir buvo neįveikiama tvirtovė.
Ne priešas – amžius ją sugriovė,
Kada neliko gyvasties žmogaus.
O žmonės?
Vieną naktį paslapčia išėjo...
Daug vandenų upeliais nutekėjo,
Žolė sudžiūvo,
Krūmai suvešėjo,
Aš vieniša stovėjau ir tylėjau.
Po daugel metų vėl atėjo žmonės.
Plūgais nešini.
Skaudžiai giliai akėjo, arė šonus,
Varė vagą, bėrė grūdą.
Vienuolis gi –
Legendom apipynė,
Išglostė, žodžiais išmylavo
Žadėjo vėl karūną man uždėt ir sakė,
Kad Karalius čia gyveno!
Karalius?
Neskaudinkit širdies,
Nežadinkite praeities.
Karaliai neišduoda.
Nereikia man karūnos.
Nenoriu svetimos garbės.

* * *
Aš vakar numiriau.
Ir niekas to nepastebėjo.
Turbūt, kad ir rytoj manęs nepasiges.
Gal nieks manęs ir nemylėjo,
O galbūt, nemylėjau aš.
Aš niekad nebuvau viena:
Būrys žmonių vis sukosi šalia,
Kažką kalbėjo, darė, gyrė,
Juokavo, šaipės, pylė vyną...
Kažin, ar jie tai darė nuoširdžiai,
Atrodo, kad nebuvo tai tikri draugai,
Jeigu šiandien, kada manęs jau nebėra
Niekas neprisimena...
Beje,
Aš irgi niekam nebuvau drauge gera...

Tėvui

Tu mane palikai,
bet netikiu, kad nemylėjai.
Galbūt, per jaunas dar buvai,
troškimas laisvės nugalėjo.
Žinau, aš ne klaida esu
tavo gyvenimo kely –
Turbūt buvau dar per maža,
kad įsitvirtinčiau karštoj širdy
Ir gal per daug išlepus, kaprizinga.
Klajūnui laivui –
inkaras nereikalingas...
Dabar jau aš plaukiu gyvenimo keliu.
Neieškau senojo klajūno –
per vėlu...


* * *
Ne vieną kart bandžiau
šaipytis iš likimo,
paerzint, pasijuokti,
O jis mielai priimdavo žaidimą,
atleisdavo už pokštus.
Ne vieną kart bandžiau
apgaut likimą,
net keista – vis sėkmingai.
Jis tarsi pro pirštus žiūrėjo,
kad mano mintys nuodėmingos,
Kad neklausau protingų patarimų,
nesilaikau gyvenimo taisyklių...

Aš kartais pagalvoju:
ar neatseikės vieną dieną
už visas kvailystes?
Tačiau dabar –
aš gyvenu kaip noriu.
kas bus – tebus.
Geriau ragauti šiandien,
nei atidėt rytojui.

* * *
Sakai, kad myli tu mane,
manai, ir aš degu liepsna?
Galvoji, kad apie tavo glėbį aš svajoju
ir naktimis dažnai sapnuoju?
Deja – klysti,
atleisk, nuvilt tave turiu:
Ne tau svajones aš skiriu,
ne tavo laukiu bučinių,
Nenešk – neimsiu dovanų
ir nesuteiksiu tau vilčių.
Galvok, svajok ką nori –
gyvenimą kitam pašventusi esu.


LOLITA ČEPONIENĖ

* * *
Toks pašėlusiai linksmas ruduo -
Juokias lapai ant medžių spalvotai,
Debesų pasiklydę laivai
Kloja dangų miglotai miglotai…
O už tų debesų, užu lapų raudonio,
Saulės spindulio mažo, vylingo
Šypsos akys – žavios akys
Spalvos lyg kaštonai.
Ir gerai, kad užuolaidų rūkas
Jau seniai sausą žolę apsupo,
Ir vorai apvyniojo medžius,
O debesys viską išlijo –
Gėlą, skausmą ir tavo žodžius…
Tai todėl tas ruduo
Toks pašėlusiai linksmas,
Tai todėl šypsos akys –
Žavios akys kaštonų spalvos…

* * *
Kokie švelnūs lašai
ant stiklo –
lyg tavo ašaros
paskutinį sykį-
didelės, nuoširdžios,
skaudžiai beviltiškos.
Ne riedančios –
upėmis tekančios.
Tavo noras irgi
beviltiškas –
miško medžiams
išrėkti skausmą...
Juk ir jiems
atsiverti gėda –
dar nubus iš
miego pelėda –
nesupras, neatjaus,
nes paukščiai gal
verkti nemoka?
...Vietoj medžių
mane apkabinęs,
savo raudą išverkęs
ant mano peties
ir toliau ne sau
gyveni.
Tik eini
per dienų laiką,
o naktį iškenti
tyliai.
Ir vėlei eini...

* * *
Pakalnučių taurelės pravirko –
Nusinešė laikas vidudienį,
O vidurnakčio tylą sutrikdė
Suvirpėję tavo blakstienos.
Susvyravo tiesa netikra,
Suskeldėjo melo sienos,
O išėjus ant slenksčio paliko
Sklidina skausmo tavo pėda.
Aš bijojau į ją pažvelgti,
Kad ir vėlei vidudienį tylų
Pakalnučių taurelės neverktų
Išėjusios mano dienos...

 

Komentuoti