Subačiaus seniūnijos Miliūnų kaimo bendruomenė, susibūrusi prieš penkerius metus, nuo praėjusio lapkričio turi rūpestingai renovuotą būstinę su konferencijų sale, kitomis patalpomis įvairiems ne tik šio didelio kaimo, bet ir aplinkinių kaimelių žmonių susibūrimams. Čia jie spiečiasi ir džiaugsmo, ir liūdesio valandomis, čia pažymimos ir bendruomenės nariams reikšmingos sukaktys. 

Toks renginys, skirtas iškiliam miliūniečiui Liudvikui Šeštokui, prieš dešimtį metų netikėtai pakirstam širdies smūgio,  prisiminti, bendruomenės namuose įvyko vasario 17 dieną. 

Šį žmogų tiek Miliūnuose, tiek ir visame buvusiame „Vienybės“ kolūkyje visi vadino tiesiog Liudu. Jis mokėjo mylėti gyvenimą, žmones, pastebėti jų geruosius darbus, buvo geras šeimynykštis, rūpestingas dviejų sūnų – Eugenijaus, kuriam nūnai 45-eri ir Gintauto, kuriam 41-eri – tėvas.


Visą gyvenimną Liudas dirbo reikšmingus darbus, kolūkiniais metais buvo ir traktorininku, ir sandėlininku, o baigęs Salų žemės ūkio technikumą, ir augalų apsaugos agronomu, ir brigadininku. 

Vis palinkdavo prie knygų – ir eiliuotų, ir prozos tekstų. Liudui buvo jau keturiasdešimt, kai artimieji pastebėjo, kad jis pats rašo ir eiliuotus kūrinėlius, ir prozos vaizdelius, fiksuoja kasdienybės įvykius. Tai netruko pasirodyti ir tuometinio rajono laikraščio, vadinto „Komunizmo keliu“, puslapiuose. Greit Liudas tapo nuolatinis visuomeninins šio laikraščio bendradarbis. Ne be jo įtakos ir literatūriniai puslapiai rajono laikraštyje buvo pavadinti „Lėvens balsais“. 

1998 metais, kai rajono literatus priglaudė savivaldybės viešoji biblioteka, sambūris, tapęs literatų klubu, išlaikė „Lėvens balsų“ pavadinimą, o jo vadovu tapo Liudas Šeštokas. Savo ir rėmėjų pastangomis dar spėjo išleisti prozos – „Prisiminimų upė“ (1994 m.) – ir poezijos – „Meilė paslaptis saugo“ (1999 m.) – knygutes. 

Šias ir kitas jo gyvenimo nuotrupas popietėje ir prisiminė jo sūnūs, giminaičiai, kaimynai, plunksnos sesės ir broliai. Popietė taip ir vadinosi, kaip jo vienintelė poezijos knyga – „Meilė paslaptis saugo“. Renginiui labai pritiko jo pradžioje parodyta dabar jau istorinė „Kupiškėnų studijos“ 2001 m. filmuota iškiliųjų kupiškėnų ciklo „Pažintys“ apybraiža, kurioje Miliūnų kaimo šviesuolį Liudą Šeštoką kalbina tuometinė studijos laidų režisierė Virginija Vireliūnienė (abu pašnekovai jau amžiną atilsį). 

Autentiškais atsiminimais apie Tėvą pasidalijo sūnūs Eugenijus ir Gintautas, padainavo Tėvo tekstais sukurtų („Miliūnų kaimo himnas“, „Tėviškės beržynėlis“) ir su juo pačiu dainuotų dainų, pasklaidė Tėvo rašytus užrašus-dienoraštį. 

Bendruomenei prisistatė klubo „Lėvens balsai“, šiais metais švenčiančio penkiolikos metų jubiliejų, nariai. Lina Matiukaitė pateikė ne tik atsiminimų iš Liudo Šeštoko, kaip literatų klubo vadovo, veiklos, bet ir perskaitė keletą jo dar niekur nespausdintų eilėraščių. Kalbėjo bei Liudo ir savo eilėraščių paskaitė klubo pirmininkė Regina Baltrūnienė. Eugenija Urbonienė prabilo kupiškėnų tarme, pateikusi šmaikščią savo kūrybos novelę iš spalvingos šio krašto žmonių kasdienybės. Bendradarbiavimą rajono laikraščio redakcijoje rengiant literatūrinius puslapius prisiminė bei savos šiai atsiminimų apie iškilų žmogų popietei tinkančios poezijos paskaitė ir šių eilučių autorius. 

Popietėms dalyviams nuotaikingą koncertą parengė Kupiškio meno mokyklos Subačiaus skyriaus fertepijono klasės mokinės, mokytojos Linos Burokienės auklėtinės. Už išreikštą pagarbą iškilaus tėviškėno atminimui gausiai susirinkusiems miliūniečiams ir svečiams dėkojo bendruomenės pirmininkas Petras Makštelė. 

Spausdiname keletą į knygą „Meilė paslaptis saugo“ eilėraščių. 

NEIEŠKOKIM MEILĖS

Neieškokim meilės – ji senai nutolo

Kartu su jaunyste ir dainos garsais,

Tarsi okeanas ji labai iš tolo

Atgaivinti gali savo žavesiais.

 

Lig maža valtelė ežero paviršiu

Mano dienos plaukia, o kur – nežinia.

Jau jausmai atšalo, ir tave pamiršiu,

Gal tik susapnuosiu retkarčiais nakčia.

 

Man nereikia meilės, kurios aš nevertas,

Aš galiu pakelti viską kas sunku.

Dainos išdainuotos, paskutinį kartą

Tavo mielą vardą lūpomis tariu.

 

Pasilikim tylūs su savais likimais,

Jau užgeso laužas – liko pelenai.

Man senai prailgo amžinas laukimas –

Nužydėję krinta vystantys žiedai.

 

Niekada nekeisiu nelaimingos meilės,

Ir prisiekim – kalti esame abu.

Retkarčiais prisiminę tyliai gal apverkim,

Bet nesugrąžinsi metų nei dienų. 

2002 m.

 

PABŪK ŠALIA 

Jau tirpsta sniegas pagiry,

Žinau berželiai bus žali,

Čiauškės pilka maža lakštutė.

Pabūki prie manęs šalia,

Tu nuostabiai tokia gera.

Parnešiu pirmą tau žibutę.

 

Kvepės pavasariu namai,

Nors mūsų jau balti plaukai,

Pabūkim šalia vienas kito.

Rasom pravirksta vėl langai,

Kur dingo nuostabūs draugai?

Tiktai griežlė skardens lig ryto.

 

Įsiklausyk nakties tylos

Ar rūko balzganos miglos,

Kai obelys lyg nuotakos baltuoja.

Gyvenimas skubės risčia,

Nubrauksi ašarą slapčia – 

Kaip greit senatvė atšuoliuoja...

1999 m. pavasaris

 

MILIŪNŲ IŠEIVIAMS 

Suskridom paukščiais į gimtuosius klonius

Surast vaikystės ir gimtų namų.

Tiktai kankina širdį abejonės,

Po šitiek metų ką aš berasiu?

 

Takai užžėlė, kur kojytės basos

Tiek daug paliko įmintų pėdų,

Žibėkit ašaros, kaip ryto rasos,

Gimtinės slenksčio jau nesurandu...

 

Nepasitiks mama namo sugrįžus,

Ir tėtis dalgio jau nebepustys.

Prabyla jie kapais ir kryžiais – 

Mes buvom jų ir skausmas, ir viltis.

 

Aš pabučiuosiu vieškelį dulkėtą,

Miliūnų kaime, koks tu man brangus.

Čia gimta, augta, pirmąsyk mylėta,

Iš čia išeita į gyvenimo kelius.

 

GEGUŽIO NAKTIS 

Aš pavasario grožiu apsvaigęs,

Nemigau visą naktį lig ryto.

O gegužis gražuolis jau baigės,

Ir alyvų žiedai žemėn krito.

 

Mėnesienoj lakštutė čiauškėjo,

Skaudžiai priminė gražią jaunystę.

Ak, kodėl ji be galo skubėjo

Ir niekad nežadėjo sugrįžti?

 

Ilgesingai skaičiavo gegutė

Tuos metus, kurie liko gyventi.

Kaip norėčiau pasaulyje būti

Ir niekad širdimi nepasenti.

 

Viskas miela, brangu iki skausmo – 

Kaimo vieškelis, takas pramintas...

Tik, o Viešpatie, kam davei jausmą,

Kuris skausmo vardu pavadintas?

 

Tolsta dienos, draugai, mielos draugės – 

Kur tos moterys gražios, mylėtos.

Su visais širdimi aš suaugęs

Ir dienų praeities pakerėtas.

 

Stebuklingos tos dienos gegužio –

Išsvajotum per naktį lig ryto.

O gyvenimas vėtrom praūžia,

Nesugrįš, negyvensi jau kito... 

2001 m. gegužės 31 d. Puponys

 

SUDEGINTI LAIŠKAI 

Pageltę ir seni jaunų dienų laiškai...

Jie kartais ilgesiu skaudžiai prabyla.

Kam lieti juos, iš naujo vėl skaitai – 

Jie tik sudrumsčia atgyventą tylą.

 

Laiškai, laiškai – tie meilės žiburėliai, 

Tarsi sapnai gražiosios praeities.

Pradinkit tyliai, kaip nakties šešėliai, 

Iš atminimų ir pavargusios širdies.

 

Sudeginsiu aš juos – tuos meilės tiltus, 

Kuriais slapta galėdavom ateit, 

Jausmus ir žodžius lūpom neprabilus, 

Išsaugotus ilgai, o žūstančius taip greit.

 

Tegu sudegs ir paslaptys, ir skausmas, 

Nes jie kitiems šalti ir svetimi.

Tas šventas, stebuklingas meilės jausmas, 

Patirtas metais, ilgesiu ir širdimi.

 

Viskam juk būna skirtas savas laikas: 

Išnyksta žmonės, metai, ir gėlių žiedai. 

Kaip gerai, kad dar nežino vaikas – 

Kam deginami taip ilgai išsaugoti laiškai. 

1978 m. 

 

 

PASKUTINĖ STOTELĖ 

Iš nežinios atėjome mes čia, 

Į nežinią, žinau, ir vėl išeisiu.

Tuščia sodybą lauks manęs nakčia

Ir kris prinokę sodo vaisiai.

 

Tos obelys, sodintos visos mano, 

Šakom palūžusiom liūdnai linguos, 

Tarsi kuždės: keistuolis čia gyveno, 

Šviesa naktim negesdavo languos.

 

Kitiems paliksiu paruges rasotas – 

Jie mano giminėj toliau gyvens.

Gal dar vaidensis akys ašarotos, 

Kai pilkas vyturys pavasarį skardens.

 

Pakils pavasarį gležnučiai želmenėliai, 

Vėl gegužėlė pamiškėj skardens kukū.

Tik vienas Kristus miręs prisikėlė, 

O man paskirta likt šaltu kapu.

 

Tegu mane ar giria, arba peikia, 

Jeigu kitiems nuo šito bus geriau. 

Man nieko išskirtinio jau nereikia – 

Ačiū už tai, ką žemėj suradau. 

2002 m. 

Komentuoti